Vaiva Grainytė: Rožės ir bulvės

Jeigu laimės sampratą apibrėšime ir nusakysime kaip pilnatvę, pasitenkinimą, palaimingą ramybės būseną, tai susidūrusi su karžygišku ir kilniadvasiu Weltschmerz laimė gali pasirodyti kaip subliūškusi ameba, savanaudiškas, savo paties vakuume tarpstantis primityvus pirmuonis. Dėl pasaulio patiriamas liūdesys gali veikti kaip katalizuojanti galinga, išjudinanti jėga: nesusidūrus su kančia neatsirastų didžiųjų asmenybių – teisuolių, gelbėtojų, šventųjų, aktyvistų, vizionierių, menininkų, išradėjų, gydytojų, bepročių, mąstytojų, keičiančių istorijos vagą ar Visatos sampratą.

Kūrinys, pavadintas koliažiniu romanu, primena įvairialypį kratinį: mokslinė laimės koncepcijos apžvalga, pakankamai nuobodžios karantino kasdienybės dienoraštis, laiškai apie buitį ir jos apmąstymus.

Siužeto, tiesą sakant, beveik nėra, noro pažinti ar susitapatinti su veikėjais – taip pat. Knyga, kurią galima skaityti retkarčiais prisėdant tarsi žurnalą, nes romanas nėra įtraukiantis ar skatinantis troškimą sužinoti, kas bus toliau. Na, tiesiog tokia lėta epizodinė kontempliacija.

Kadangi mane visuomet domina laimės tema, tikėjausi, kad bent šiuo klausimu kažkokių naujienų ar įdomių faktų išgirsiu, tačiau – deja. Kartojamos senų tyrimų apžvalgos, tik tiek, kad kalbama sarkastišku ar ironišku tonu. Žodynas platus ir turtingas, sakiniai įmantriai rezgami, humoras aukštos prabos.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 18

Pasidalinkite savo mintimis