Thich Nhat Hanh: Senasis baltųjų debesų kelias. Trečioji knyga

Tikrosios laimės šaltinis, – toliau kalbėjo Buda, – yra paprastas ir laisvas gyvenimas, kai patiriami visi aplinkui esantys stebuklai. Laimė – tai įsisąmoninti, kas vyksta šį mirksnį, kurio nevaržo nei pomėgiai, nei antipatijos. Laimingas žmogus brangina dabarties mirksnio nuostabumą: vėjelio dvelktelėjimą, pašvaistę ryto danguje, auksaspalvį žiedą, violetinį bambukmedį, vaiko šypsnį. Laimingas žmogus gali įvertinti šiuos dalykus nesusisaistydamas su jais. Supratęs visų dharmų laikinumą ir jų nesavastingumą, laimingas žmogus nepatiria nei malonumų, nei rūpesčių, nei baimės. Jisai supranta, kad gėlės žiedas neišvengiamai nuvys, todėl nenuliūsta, kai taip atsitinka. Toks žmogus supranta visų dharmų atsiradimo ir išnykimo prigimtį. Jo laimė yra tikra, todėl jis nė kiek nesijaudina net dėl savo ateities, jo nebaugina artėjanti mirtis. 

Trečiojoje Budos gyvenimą ir mokymą aprašančios knygos dalyje pasakojama apie paskutiniuosius Sidhartos Gautamos gyvenimo metus ir jo išėjimą.

Jei pirmosiose knygose budistinė filosofija pateikiama pakankamai paprastais žodžiais ir iliustruojama pavyzdžiais, trečiąją jau ne taip lengva buvo skaityti. Einama gilyn ir sudėtingyn, tarp skaitymų norisi daryti ilgesnes pauzes, kad įdėmiau suvoktum gaunamą informaciją.

Pasakojama apie sunkumus ir keblias situacijas, į kurias pakliūdavo pirmoji budistų bendruomenė – neišvengiama konfliktų, įsiveliama į politines peripetijas, asmeniškumai iškeliami virš bendruomenės interesų. Buda visus šiuos nesklandumus sprendžia išmintingai ir su meile kiekvienam, net ir jį išduodančiam.

Naudinga ir maloni skaityti paskutinė trilogijos dalis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.