„Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. Mano atveju tas jausmas buvo siaubingai tikras. Juk manoji palaima kilo iš tokios pat paslapties kaip ir sapno palaima, ji radosi iš galimybės laisvai vienu metu išgyventi viską, kas įmanoma, žaidžiant sumaišyti išorinius ir vidinius dalykus, kaip kulisais naudotis laiku ir erdve. Kaip…
„Tik gerokai vėliau, seniai nustojęs vaikščioti tėčio takais, perpratau jo tiesą, kad kai kam neįmanoma grįžti į tuos pačius kalnus. Kad tokie kaip mudu niekada negrįžta į kalnus, esančius vidury juos supančių kalnų ir minimus pačioje pasakojimo pradžioje. Ir kad tokiems kaip mes nieko kita nelieka, tik klajoti po aštuonis kalnus, pirmuose, aukščiausiuose, netekus draugo.„…
„Savaime suprantama, kad niekada nevalytuose namuose kaupiasi dulkės. Vos tik baigsite grėbti lapus, jų tikrai nukris dar daugiau. Taip pat yra ir su jūsų protu. Kai jau manote, kad išvalėte visus voratinklius, jų vėl atsiranda. Prisirišimas prie praeities ir nuogąstavimai dėl ateities užpildo jūsų galvą, atitraukdami protą nuo dabarties. Štai kodėl mes, vienuoliai, iš visos…
Young puts this into a mathematical formula: the amount of Suffering (S) you experience is equal to the actual Pain (P) times the mind’s Resistance (R) to the pain. So, S = P x R. If you stop resisting completely, then R equals zero. Pain multiplied by zero equals zero—the suffering you were experiencing totally…
Ar kada nors jauteisi taip, tarsi gyvenimas būtų nuolatinė kova su savimi? Kad esi nepakankama, ne tokia ar kad Tavo skausmas yra kažkas, nuo ko reikia kuo greičiau pabėgti? Būtent apie šį universalų žmogaus patyrimą – nepakankamumo transą – savo knygoje „Radikalus priėmimas“ kalba viena įtakingiausių šių laikų meditacijos mokytojų, psichoterapeutė Tara Brach. Pirmą kartą…
2025-ieji užverčia paskutinį puslapį, o aš vėl grįžtu prie įprasto metų pabaigos ritualo – susumuoti tai, kas šiemet labiausiai palietė, nustebino ar įsiminė. Ritualai ir mažos ceremonijos padeda sustoti, įsiklausyti į save, susigaudyti ir patirti prasmės akimirką. Jei dar neturi tokio įpročio, nuoširdžiai kviečiu jį išbandyti! Metų knyga. Šiemet perskaičiau 31-ą knygą, turinčią 8611 puslapių.…
Mūsų dvasinės praktikos esmę galima nusakyti taip: mes permainome kančią į laimę. Tai nėra sudėtinga, bet reikia lavinti sąmoningumą, ugdyti susitelkimą ir puoselėti įžvalgą. Pirmiausia turime grįžti į save, susitaikyti su savo kančia, elgtis su ja švelniai ir atidžiai pažvelgti į skausmo šaknis. Turime išvengti bergždžių, nebūtinų kančių, nešauti antrosios strėlės ir geriau apmąstyti savąją…
Darome prielaidą, kad visi gyvenimą mato taip, kaip mes matome. Manome, kad kiti mąsto taip, kaip mes mąstome, jaučiasi taip, kaip mes jaučiamės, teisia kitus taip, kaip mes teisiame, skaudina taip pat, kaip mes skaudiname. Tai dažniausiai žmonių daroma prielaida. Štai kodėl bijome būti savimi tarp kitų žmonių. Galvojame, kad kiti mus smerks, terorizuos, išnaudos,…
Kaip ir anksčiau, yra kūnas, kaip ir anksčiau, yra jausmai ir mintys, bet jie tiesiog yra tokie, kokie yra – nebemanote, kad esate savo kūnas, jausmai ar mintys. Akcentuojama, kad „viskas aplinkui tėra tai, kas yra”. Nebandome pasakyti, kad kas nors apskritai neegzistuoja arba nėra tai, kas yra. Visi ir viskas yra būtent jie patys…
Šiaip galima viso to ir nedaryti. Tai nėra vienintelis kelias, kaip gyventi tame mūsų kapitalizmu persisunkusiame pasaulyje. Vėl Stanislovas ir kamaldulės. Kartais tikrai daug svarbiau, kad neblėstų aistra gyvenimui, kad būtų, kas įtraukia, užkabina, pažadina iš ryto. Būtų, ką nuveikti šiandien, šį mėnesį, šiemet. Tai, man rodos, daug svarbiau už viską, ką čia parašiau. Kadaise…
