Maxence Fermine: Sniegas

💬 Kai kurios knygos ateina tam, kad supurtytų, o kai kurios – kad tiesiog pravėdintų protą. Neseniai skaitytas to paties autoriaus „Opijus“ paliko sunkesnį, tirštesnį įspūdį, o štai Maxence Fermine „Sniegas“ mane palietė kur kas švelniau. Ji visiškai kitokia – jautri, subtili, romantiška, labiau primenanti skaidrią pavasario pasaką, o ne klasikinį romaną.

❄️ Čia viskas sukasi aplink tylą, spalvų nebuvimą ir poeziją. Istorija apie jauną haiku rašytoją ir moterį, einančią lynu, parašyta taip lengvai, tarsi pats autorius būtų teptuku vos palietęs popierių. Skaitai ir jauti, kaip tavo pačios vidinis tempas sulėtėja iki vienos snaigės kritimo greičio. Tai gryna somatinė terapija skubantiems protams.

🌾 Tiesa, kaip taikliai po vienu mano įrašu pastebėjo sekėja – tai knyga iš tų, kurias „perskaitei ir pamiršai“. Joje nėra sudėtingų siužeto vingių ar dramų, kurias nešiotumeisi mėnesiais. Istorija ištirpsta greitai, kaip sniegas pavasarį. Tačiau po jos lieka kai kas kita –  jaukus, švarus ir šviesus poskonis. Kartais to visiškai pakanka.

📖 Jei šį vakarą tavo kūnui ir pavargusiai nervų sistemai norisi ne sudėtingų psichologinių sūkurių, o tiesiog lengvo, poetiško poilsio – leisk sau porai valandų pasinerti į šį baltumą.

Ar tavo lentynoje yra knygų, kurių siužeto jau nebeprisimeni, bet iki šiol tiksliai atmeni tą jausmą ar poskonį, kurį jos paliko? 🤍✨

#knygųapžvalga #lėtasgyvenimas #poilsis #emocinisbalansas #laimėspsichologija