Philippe Claudel: Pono Linio dukraitė

Viskas jaukiasi jo galvoje. Vietos, dienos, veidai. Senis vėl regi savo kaimą, ryžių laukus ir matinius ar žvilgančius, nelygu valanda, languotus jų plotus, pėdais surištus ryžių javus, prinokusius mangus, savo draugo storulio akis, jo stiprius, nuo tabako pageltusius pirštus, sūnaus bruožus, bombos paliktą kraterį, išskrostus kūnus, liepsnojantį kaimą. Jis eina į priekį. Atsitrenkia į metus ir žmones, bėgančius nežinia kur, visada bėgančius, tarytum žmogaus esmė būtų bėgti, bėgti į didžiulę prarają ir niekad nesustoti.

Iki skausmo jautrus, tapybiškai subtilus, daugiasluoksniškas trumputis romanas apie tai, dėl ko gyvename. Ponas Linis – emigrantas, pabėgėlis iš neįvardijamos, karo neramumų siaubiamos šalies, kuri jau pražudė jo žmoną, sūnų ir marčią. Neturėdamas ko prarasti, bet norėdamas išsaugoti vienintelį jam likusį brangų dalyką – dukraitę (kurios vardas, išvertus iš pono Linio kalbos, reiškia “švelnus rytas”) – jis kelias paras eina iki uosto, lipa į laivą, kol galiausiai atplaukia į svetimą kraštą, kuris niekuo nekvepia, ir kurio maistas yra beskonis.

Net ir nemokėdamas čionykštės kalbos, ponas Linis susiranda draugą, lygiai taip pat, kaip ir jis, kamuojamą vienatvės. Bet visa ši istorija, visas siužetas – tik pretekstas bendražmogiškoms universalioms jausenoms perteikti. Ne veltui sakoma, kad skaitantys žmonės nugyvena ne vieną, o šimtus gyvenimą – perskaitęs šį trumpą kūrinį tikrai gali suprasti, ką reiškia būti senyvu vienišu pabėgėliu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 9

Pasidalinkite savo mintimis