Gail Honeyman: Eleonorai Olifant viskas gerai

Sportas man yra tikrų tikriausia mįslė. Pradinėje mokykloje fizinės kultūros diena buvo vienintelė diena metuose, kai akademiškai ne tokie sėkmingi moksleiviai galėjo laimėti prizus už sparčiausiai nušokinėtą atstumą sukištomis į bulvių maišą kojomis arba už greičiausiai nubėgtą distanciją iš taško A į tašką B. Kaip jie didžiuodavosi kitą dieną segėdami sportinius laimėjimus žyminčius ženkliukus! Lyg sidabro medalis, iškovotas „kiaušinio ir šaukšto” rungtyje, būtų galėjęs kompensuoti jų nesugebėjimą parašyti apostrofo ženklo.

Pradėjusi skaityti pagalvojau, kad tai bus dar viena Uvės tipo knyga – apie keistuolę, kuri nepritampa, nes originaliai mato pasaulį. Iš esmės nesuklydau, Eleonorą tikrai galima būtų priskirti prie tų mielų susižavėjimą keliančių nepritapėlių, kvestionuojančių daugumai savaime suprantamą santvarką ir dėsnius, tačiau šiame romane einama į gylį ir knisamasi iki gilių šaknų, kodėl moteris tokia tapo.

Iš esmės knyga tikrai gera, tik man buvo truputėlį nuobodu dėl siužeto nuspėjamumo – norėjosi intrigą, kuri sukėlė smalsumą knygos pradžioje, išlaikyti kuo ilgiau. Tiesa, vienas kitas akibrokštas paliktas ir pabaigai – tarsi gardumynas, priverčiantis iš naujo pergalvoti visą romano turinį kitoje šviesoje.

Situacijų tragikomiškumas ir gebėjimas pažvelgti į nelengvas gyvenimo situacijas su kokybišku saviironišku britišku humoru žavėjo ir priminė Bridžitą Džouns – rekomenduoju visoms tokio stiliaus gerbėjoms.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.