Paulo Coelho: Hipis

Iš tiesų, 1970 metų rugsėjį pasaulį valdė moterys – tiksliau sakant, jį valdė jaunos hipės. Vyrai tik trainiojosi aplink žinodami, kad tai, kas juos traukė, nebuvo mada, – jos šioje srityje buvo kur kas pranašesnės už juos. Taigi jie galutinai nusprendė pripažinti esantys priklausomi ir dienas leido it apleistieji, maldaujantys: „Globok mane, esu vienišas ir nesugebu susirasti antros pusės, manau, kad pasaulis mane pamiršo, o meilė apleido amžiams.” Moterys pasirinkdavo savus patinus be jokių intencijų ištekėti, tiesiog norėdamos maloniai ir smagiai leisti laiką, užsiiminėjant intensyviu ir išradingu seksu. Ir tiek svarbiuose reikaluose, tiek paviršutiniškuose ir nereikšminguose galutinį žodį tardavo būtent jos. 

Paulo Coelho tikrai nėra vienas iš mano mėgstamų rašytojų dėl perdėto pseudodvasingumo demonstravimo ir „gilių” popsinių „išminties” perlų, kuriuos jis taip dosniai dalija savo puslapiuose. Tačiau šią knygą buvo įdomu skaityti dėl to, kad joje autorius dalijasi savo asmenine patirtimi apie gyvenimo laikotarpį, kuomet jis bendravo su hipiais, su jais keliavo ir mylėjosi.

Visai neseniai perskaičiau monografiją apie seksualumo kultūrą sovietmečiu, todėl buvo nepaprastai įdomu palyginti tai, kas vyko laisvuose Vakaruose su tuo, kas glūdėjo po geležine uždanga. Kaip dvi visiškai skirtingos visatos! Žinoma, senojo sukirpimo žmonės ir Vakarų Europoje priešiškai žiūrėjo į laisvos meilės ir laisvos mąstysenos propaguotojus, šaipėsi iš ilgų vaikinų plaukų ir gąsdino, kad pavartojus LSD žmonės krenta nuo stogų bandydami skristi.

Taigi įdomu išgirsti asmeninį pasakojimą žmogaus, kuris buvo hipių judėjimo liudininkas ir dalyvis, tik va tie papostringavimai apie aukštesniąsias jėgas ir mūsų gyvenimo tikslus labai skaitymą gadino. Kartais net praleisdavau ištisas tų blevyzgų pastraipas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.