Oi, tai bent pokštas!
Skaitau Lao Dze mintis apie nieko neveikimą, nieko naujo nekūrimą, apie savaiminį ir netrukdomą pasaulio vystymąsi, ir man viskas taip panašu į situaciją, kurion priverstinai pakliuvo pasaulis. Uždarinėjamos gamyklos, iš darbo atleidinėjami pardavėjai, vietoj sargų įrenginėjamos apsaugos sistemos.
Ir visas vakarykštis pasaulis man ima rodytis kaip juokingas muilo burbulas, sukurtas iš netikroviško melo, kvailų iliuzijų ir saviapgaulės. Marketingistams mokami pinigai, kad jie padėtų visuomenei įteigti, jog reikia kažko, ko iš tiesų visai nereikia. Apsimetinėtojams gaminami produktai, teikiamos paslaugos, tokiu būdu sukuriant begalę darbo vietų, kurios iš tiesų yra bevertės, nes niekam nieko iš tų dalykų nė velnio nereikia. Neįstengdami įpirkti to, ko nereikia, žmonės netgi sugeba apsimetinėti turintys pinigų, kreditan tą, lizingu aną, koks skirtumas? Už neegzistuojančius pinigus, turint bevertį darbą, perkami nereikalingi dalykai. Visiems gerai?
Staiga kūdikis šūkteli: karalius nuogas! Švelniai pirštuku praduria įsitempusią muilo burbulo sienelę, viskas subliūkšta, ir lieka vargšai žiūrėti vienas į kitą nustebusiom (nustėrusiom?) akim. Kadaise buvę prie geldos, vėliau apsimetinėję, kad turi rūmus, vėl liko prie tos pačios, suskilusiosios… Stovi visi, savo gėdas delnais dangstydami, bando krizenti ir juokauti, nežino, ar jau visi suprato, kad buvo tapę apsimetėliais? Bet juk mano darbas buvo toks vertingas, kaipgi dabar esu niekam nereikalingas? Nejaugi pasaulis apsieis be mano nuostabių rankų ir išmintingos galvos? Kaip čia taip dabar?
Ką aš galiu pasakyti… Su balandžio pirmąja, mielieji apsimetėliai! Šiandieninė situacija pirštuku rodo, kas ko vertas, kas iš tiesų reikalinga. Tai kaip, juokinga?
Hits: 0
7 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Pritariant išsakytoms mintims, citata: “Kada melas įtikina? Kai man meluoja geriau negu aš pats sau. {V.Karalius}
Nejuokinga, bet kaip pirstu i aki/dangu ar betkur kitur.
Man gal ir nejuokinga, bet smagu savaip, nes dabar viska ir išlenda: kas yra kas, kas ko kiek vertas, su kuo bus verta ateity turėti reikalų, o su kuo ne.
[…] tema 1. Humoras. Jei anksčiau buvome linkę juoktis net iš gyvenimo lengvumo, tai dabar jau iš tų pačių dalykų juokas nebeima. Kartu su bendru peizažu ir humoras šiandien tampa gaižesnis, piktesnis ir skausmingesnis. […]
Labai labai labai teisingai parašyta. Kaip dabar matau kokį tai elementą, per teliką rėkiantį ką jam daryt, jis paskolą atseit turi mokėt. O aš atsakau – kokio b… ėmei tą paskolą? Kas vertė? Pats žioplys. Bet kad nėra, kas jam tai pasako…
Tikriausiai jus atleido iš darbo ar atsitiko kažkas negero, kad taip pykstate ant pasaulio sistemos, su kuria būtina susitaikyti. Viskas mūsų prigimtyje ir tavo šitas post`as nieko nesako. Dirbu reklamoje, kuriu žmonėms, nemanau, kad ką nors apgaudinėju, esu gabus šitoje srity, nerasčiau savęs kitur, tai toks pat darbas kaip ir kitų. Visi yra sraigteliai sistemoje, o už sistemos niekas nesislepia, tik mes patys. Susitaikyk ir dek skersa ant visko, galiausiai bus lūžis ir vėl viskas iš naujo. What goes around comes around.
Naitraideri, pirmame sakinyje girdžiu teisingą ir klaidingą interpretacijas. Teisinga yra tai, kad mane atleido iš darbo, klaidinga – jog dėl to ant ko nors pykstu, tuo labiau – ant viso pasaulio! Būdama savo įmonės generaline direktore būčiau padariusi lygiai tą patį, o pasaulio sistema man rodosi labai teisingai sudėta. Nepaprastai džiaugiuosi turėdama galimybę praleisti laiką taip, kaip noriu, dirbdama neišsimiegodavau, nervindavausi ir dažnai skaudėdavo galvą, bet neradau savyje pakankamai ryžto tą darbą mesti; dabar gi jaučiuosi tokia atsigavusi, visom prasmėm!
O jei nesutinki, kad marketingistai dirbtinai sukelia poreikį ten, kur jo nėra, tai čia jau gal filosofinis klausimas.