O jeigu pasiūlyčiau laimę DABAR?
Yra dvi viena kitai prieštaraujančios filosofijos. Pirma jų skatina nusistatinėti aukštus, bet realius tikslus ir efektyviai jų siekti. Antroji siūlo nusiraminti, neskubėti, nes gyvenime viskas bus taip, kaip turi būti, svarbu pajusti vidinę ramybę. Iš esmės abi jos siekia išmokyti būti laimingu. Tačiau neretai pastebiu atvejus, kai žmonės linksta į kraštutinumus. Siekis efektyviai išnaudoti laiką ir resursus tampa bėgimu per gyvenimą nespėjant pavalgyti ir išsimiegoti, lydimu streso ir nuolatinės įtampos. Pasiekęs užsibrėžtus tikslus asmuo neturi laiko pasidžiaugti savo pergalėmis, nes laukia naujos neužkariautos viršūnės. Antruoju atveju žmogus tampa vegetuojančiu plūduru, o betikslis dienų slinkimas veda į neurozes. Atsakomybė už veiksmus ir sprendimus perleidžiama kitiems – šeimos nariams ar viršininkui, nes kaip bus, taip gerai, tačiau nevadovaudamas savo gyvenimo tėkmei asmuo laimingas nesijaučia.
Pirmąjį požiūrį į laimę galima priskirti amerikietiškam sėkmės modeliui, o antrąjį – Rytų filosofijoms. Jei nekalbėtume apie kraštutinumus, kuris jų yra geresnis? Atsakymas glūdi klausime, kurio pasaulio krašto žmonės Tau atrodo laimingesni?
Tie, kas laimę matuoja banknotais, sąskaitų dydžiais bei nekilnojamo turto kiekiu, be abejo atsakys – amerikiečiai. Kam svarbu šypsenų nuoširdumas, atsipalaidavimas bei ramybė, rinksis antrąjį variantą.
Na gerai, per daug tendencingai rašau.
Iš tiesų, lankantis JAV, teko sutikti daug laimingų žmonių. Kai kurie jų buvo klestinčių įmonių savininkai, kiti gyveno apleistame mokykliniame autobuse. Pagrindinis juos skiriantis bruožas – pajusti laimę šią akimirką. Visgi atrodo, kad rytiečiai tai daro dažniau (nekalbu apie pakvaišusius dėl darbo japonus).
Šiuo metu esu čia, tokioje situacijoje, kokioje esu, kuo tai yra nuostabu? Siekiu aiškaus tikslo, argi tai savaime nėra gėris? Guliu žiūrėdama į lubas visiškai tuščia galva, ar ne fantastika? Ar būtų įdomu, jei tikslas būtų pasiektas man nedalyvaujant procese, tiesiog įteiktas kaip dovana? Einu iš A į B, kiekviename žingsnyje dairydamasi matau gražius žmones, sprogstančius pumpurus ir linksmus šunis. Atėjusi į B, būnu dvigubai laiminga: pasiekiau B ir patyriau dvidešimt septynias laimės akimirkas pakeliui. Puiku!
DABAR Tu pabandyk.
komentarų
Join the discussion and tell us your opinion.
Dvi filosofijos aišku gerai…
Pažįstama būsena. Aš galvoju, kad tikslo siekimas ir yra tikslas daugeliu atvejų. Netgi jei tikslas pinigai (na jei jau trūksta fantazijos kitokiam tikslui). Nieko nėra nuobodžiau, kaip sutikti žmogų iš vis be jokio tikslo. O dėl dabarties, galima dikutuoti, dažnai galvoju apie vieno filosofo žodžius: „Dabarties nėra, yra tik atimiausia ateitis ir nesena praeitis.”
Puikus įrašas 😉 kai kurie tavo rašiniai sunkiai mane patraukia skaityti, bet šitas tai super 😉
Kažkas yra pasakęs (galbūt perfrazuosiu) – laimė nėra baigtinės formos, laimė tai yra kelias į ją …
Turiu sau filosofijos apibrėžimą – filosofija yra tai, kas padeda gyventi. O tai, nuo ko pinasi mintys – yra proto …(veiksmažodis)… 🙂
Gera mintis, scania. Dabar galvoju ką aš studijuoju…
Visas filosofijas žmonės sukūrė norėdami palengvinti gyvenimą. Kažkas tapo laimingas siekdamas aukštų tikslų. kažkam iki laimės trūko patinginiauti. Mano galva, tai filosofija yra subjektyvi, ir studijuoti filosofiją derėtų kartu su autorių biografijomis.
Galėčiau ir aš suskelti kokį patarimą, kaip tapti laimingu 🙂 Tik baisoka, kad paskui nespėsiu pabėgti 😀
Nagi, scania, kviečiu švenčių proga pas mane tinklaraštyje pasisvečiuoti su įrašu apie Tavo laimės supratimą, m?
Man labai linksma pasidaro kaskart, kai kelyje pamatau Scania, nes prisimenu Tave 😀
Bet dazniausiai, laimingiausi buna tie, kurie vadovaujasi savo laimes formule. Filosofijos geriausiu atveju turi nurodyti krypti, bet toli grazu netapti gyvenimo budu. 😉
[…] nusišypsoti žmogui, Rimtumo jau ir taip gyvenime gana, Tuomet pasaulis geras pasidaro, Ateis ir laimė lyg šviesi […]