O. Henry: Išminčių dovanos

O. Henry Išminčių dovanosNemanau, kad didelę universalinę parduotuvę galima būtų pavadinti mokymo įstaiga. Bet Nensė savo parduotuvėje mokėsi. Ją supo gražūs daiktai, nuo kurių dvelkė geras skonis ir rafinuotumas. O jeigu jus supa prabanga – toji prabanga priklauso jums, nors apmoka ją kiti.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojo knyga, kurią sudaro beveik trys dešimtys apsakymų. Jų tematika varijuoja nuo vos galą su galu suduriančių varguolių kasdienybės ir svajonių iki kaubojų nuotykių ir prašmatnių sukčių gudrybių. Veiksmas vyksta Amerikoje, tačiau tiek iškylančios problemos, tiek herojų jausenos labai artimos tam, kas vyksta dabar ir čia. Taip manyti priverčia subtilus autoriaus talentas įžvelgti tuos aktualius psichologinius aspektus, kurie yra bendri visiems žmonėms, nesvarbu, kur ir kada jie gyventų.

Agatos motina, praradusi nuovoką, daužė rankomis seifo duris. Kažkas neapgalvotai pasiūlė dinamitą. Anabela pažvelgė į Džimį. Jos didelės akys buvo pilnos skausmo, bet dar nepraradusios vilties. Kai moteris dievina vyrą, ji neįsivaizduoja, kad jis gali ko nors nesugebėti.

Kai mylimasis įdavė man į rankas šią knygą, pasakė, kad kai kurias istorijas jau būsiu kažkur skaičiusi, tiesiog nežinau, kas jas parašė – ir iš tiesų, žinai tą pasakojimą apie varguolių porą, kuri taip mylėjo vienas kitą, kad paaukojo tai, ką turi brangiausia: ji – savo plaukus dėl jo laikrodžio grandinėlės, o jis – savo laikrodį dėl šukų jos plaukams? Arba apie dailininką, kuris visą gyvenimą nieko nenutapė, tačiau paskutinis jo darbas buvo šedevras, išgelbėjęs merginos gyvybę? Tai va, visa tai – išradingojo ir šmaikščiojo O. Henrio kūriniai!

Gegužę gamta priekaištingai grasina mums pirštu, perspėdama, kad mes ne kokie dievai, o tik išpuikę jos didžiulės šeimos vaikai. Ji primena mums, kad esame broliai ir praryti pasmerktam moliuskui, ir asilui, tiesioginiai žydinčios žibuoklės ir šimpanzės įpėdiniai, tikri pusbroliai burkuojantiems balandžiams, meiliai kvarksinčioms antims ir kambarinėms bei policininkams, sėdintiems parkuose.

268 puslapiai, įtraukiantys pagaviomis, originaliomis ir linksmomis istorijomis.

Mat buvo rugsėjis – o rugsėjis gamtoje ir sieloje verčia šeimynišką žmogų susiprasti, kad kabaretai ant stogo ir stenografistės – vien tuštybė, prispiria jį ramiai laukti sugrįžtant savo gyvenimo draugės ir įvertinti tvarią padorumo bei moralinio tyrumo palaimą.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

komentarai

Join the discussion and tell us your opinion.

Miglė
2012 03 28 19:06

Kaip mėgstu šią O. Henry knygą! Vis paskaitau, tas tragikomiškumas ir paprastumas, prasmingumas, galų gale, traukia kaskart ją atsiversti ir ntąjį kartą peržvelgt.

PinkCity
2012 03 28 20:06

Va, va, teisingai, dar pamiršau parašyti, kad iš tiesų nors knyga pilna gilių prasmių ir subtilaus humoro, ji dar žavi ir savo paprastumu.

Giedre
2012 03 29 9:44

O kiek gyvenimiskos isminties siose is pirmo zvilgsnio paprastutese istorijose….

2014 metų apžvalga | arsonist's prayers
2015 02 10 0:01

[…] Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau […]

2014 metų apžvalga – baltus sparnus
2018 01 16 21:43

[…] Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau […]

Leave a reply