Apie nemokamą prabangą
Pirmoji vakar aprašytos knygos citata privertė mane susimąstyti apie prabangą, kuri mus veikia, nors mums nepriklauso. Kalbu apie darbą su tokiomis prekėmis ar paslaugomis, kurių pats neįstengtum įsigyti, tačiau jos Tave nori nenori teigiamai veikia. Pamenu, kažkada mokykloje viena mokytoja skundėsi, kad įėjus į prašmatnesnių rūbų parduotuvę pardavėjos ją nužvelgia vertinančiais žvilgsniais, o juk ji pedagogė, kiek mokslų krimto dėl to, kad galėtų dirbti šį darbą, o tos pardavėjos ką – tik vidurinę pabaigusios… Na, šioje situacijoje nepateisinu nei nemalonių žvilgsnių, nei žmogaus vertinimo pagal jo išsimokslinimo lygį, tačiau tiesa yra ta, kad dirbdamas su šiokia tokia prabanga nori nenori esi į ją įtraukiamas, nes turi apie ją nusimanyti, ja domėtis, pasitempti, nes bendrauji su pasiturinčiais klientais. Labai džiaugiuosi, kad studentaudama turėjau galimybę dirbti ne padavėja kokioj nušiurusioje picerijoje, o administratore itališkame restorane, kurio klientūrą sudarė visuomenėje žinomi asmenys. Tuo metu iš stipendijos tikrai nebūčiau galėjusi sau leisti prašmatnios vakarienės tokioj maitinimo įstaigoj, tačiau pažintis su vidine virtuve, serviravimo subtilybėmis ir kitais aukštesnio lygio niuansais labai daug ko išmokė. Įsivaizduoju, kad lygiai taip pat žmonės džiaugiasi dirbdami ne turguje, o prabangos prekių parduotuvėse, ne moteliuose, o penkių žvaigždžių viešbučiuose, ir taip toliau. Todėl visiems jaunuoliams, ieškantiems pirmųjų darbų studentiškoms dienoms prastumti, tikrai rekomenduočiau visų pirma dairytis į aukštesnio lygio prekes ir paslaugas siūlančius darbdavius, nes tuomet galėsite nemokamai mėgautis prabanga, kuri jums nepriklauso!
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
Man irgi ta citata įstrigo, kai vakar pas tave perskaičiau. Galėčiau sau pritaikyti nei nemirktelėjusi. Ne kartą esu naudojusis prabanga, kuri man nepriklauso. Ypač, kai keliauju darbo reikalais, važinėju su vairuotoju, gyvenu brangiuose viešbučiuose, kurių už savo pinigus negalėčiau sau leisti. Ir dar darbas reikalauja kviestis partnerius į brangius restoranus. :):):) Kai palyginu darbinį gyvenimą su savaitgaliniu, tik šypseną kelia. Kažkaiip kai ta prabanga tampa pasiekiama, nebeatrodo tokia trokštama. Žmonės dažnai vaikosi kažko vien dėl to, kad negali turėti. O visokių brandinių daiktų ir produktų iki šiol nesuprantu. Na kas gali būti gero iš Dior kremo, kur visos investicijos nueina vardui, reklamai ir pakuotei, o ne medicininiams tyrimams? O žmonės perka, nes mat Dior. Prabanga. 🙂 Man didžiausia prabanga yra laikas, o jį švaistyti sunkiai dirbant, kad nusipirkt kokių brangių daiktų ypač gaila.
Lauros komentaras superinis 🙂