Metai bedarbystės
Na ir štai, galima švęsti, džiugi sukaktis – metai be darbo. Atsimenu pirmuosius šio tinklaraščio įrašus, kuomet guodžiausi, kad viskas mano gyvenime yra super tvarkoj, išskyrus tai, kad aštuonias valandas kasdien turiu riogsoti ten, kur netraukia širdis. Ir aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie, aplinkybėms susiklosčius taip, kaip jie svajojo, prisigalvoja naujų sąlygų laimei. Tikrai ne. Dabar viskas kuo puikiausia.
Tik aišku, šiek tiek apmaudu, kad laukiau, kol susiklostys aplinkybės, užuot ėmusis iniciatyvos ir išėjus iš darbo pati. Žaviuosi tais savo virtualiaisiais pažįstamais, kurie patys priėmė šį nelengvą, nesaugų ir visuomenę šokiruojantį sprendimą. Na, bet aš bent jau nepasidaviau ir neįsidarbinau (beigi gavau nemažą sumelę išeitinės kompensacijos).
Per šiuos metus buvau dešimtyje, o gal dvidešimtyje pokalbių dėl darbo. Nemanau, kad jie – laiko gaišimas. Susipažinau su nemažai Ypatingo Įdomumo Asmenybių. Deja, šioje sunkmečio nustekentoje valstybėlėje nė vienas nesugebėjo man pasiūlyti sumos, vertos vergavimo.
Užtat aplankiau penketą užsienio šalių poilsiniais-pramoginiais tikslais, ištekėjau, perskaičiau beveik septyniasdešimt įkvepiančių knygų, nes būtent taip aš suprantu gerą gyvenimą.
Ypač gerai gyvenimą suprasti man padeda visokios mokslinės laidos apie kosmoso platybes ir mūsų galaktikos kaimietiškumą, nes aš tuomet įsivaizduoju (aišku, milijono žmonių protai kartu sudėjus nesugebėtų to įsivaizduot, bet tarkim) visatą, ir tada kokią vietą joje užimu aš, arba laiko atkarpą nuo visatos gyvavimo pradžios, ir tuomet savo gyvenimo trukmę joje, na žodžiu, ir tada suvokiu, kad esu menkutė vienasekundė būtybėlė, kaip vaisinė muselė, ir todėl šį trumputį man duotą laiką turiu praleisti kopinėdama vaisius ar kitas gyvenimo gėrybes saldybes, o ne mėždama kokį svetimą mėšlą.
Dar pastebėjau tokią tendenciją, kad žmonės būna linkę sutikti su įraše mano pateikiama nuomone, tačiau juos stabdo mintis, kas bus, jei visi ims galvoti taip, kaip aš. Taip, jei niekas nedirbs, mes neturėsime gydytojų ir bandelių kepėjų, taip, jei visi pirks tik veislinius šunis, beglobių gyvūnų įstaigos bus perpildytos, ir globos namai taip pat (nepradėsiu vėl, ką manau apie įvaikinimą, nes aršioms diskusijoms nebus galo), ir pasaulis virs baisia baisia vieta… Ot ir ne! Žinai, kodėl? Nes niekada VISI žmonės nepradės galvoti taip, kaip aš. Ir todėl aš leisiu sau toliau būti laiminga likdama prie puikiosios savo nuomonės. O Tu kaip nori.
Hits: 13
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Gerai, kai galvojimas = veiksmai sugalvotiems dalykams. Tikriausiai tu taip GALI todėl, nes esi diplomuota psichologė, moki valdyti mintis, jausmus ir įsisukti pati sau giliai į smegenus 🙂 Čia irgi mokslas, didesnis, nei kiti.
Aš galvoju kaip tu, bet nedarau to, ką galvoju. Kažkodėl. Nes man neramu būtų likti be darbo – irgi kažkodėl. Puiku, kai yra pagrindas po kojomis. O jei jo nėra?
Nuostabu yra dirbti mylimą darbą, turėti mylimų žmonių, skaityti mylimas knygas ir gražiai gyventi. Šiek tiek buitiniai tikslai – ką padarysi.
Sveikinu su sukaktimi ir kaip jau kažkada panašiai sakiau…linkiu tau tokio darbo, kurį dirbtum ir už dyką 😉
Ačiū, Kamane, ačiū, Lina, aš pirmaisiais mėnesiais buvau taip entuziastingai nusiteikusi susigalvoti, kokį darbą dirbčiau už dyką, ir dabar tebesvajoju… Tikiu, kad jis laukia manęs!
Džiugini mano širdį – džiaugiasi mano širdis 🙂 Už unikalumą ir tai, kad gyveni gyvenimą, o ne gyvenimas gyvena tave 🙂
Kaip suprantu, pagal tave laimingas gyvenimas yra nieko neveikimas (pramogos, poilsis). Bet ar būtų jis tau laimingas, jeigu nebūtų už ką keliauti, nusipirkti knygų ir pan. 🙂
Egle (wr), kaip čia gražiai pasisakei apie tą gyvenimą!
Evaldai, nieko neveikimas yra… nežinau, net neįsivaizduoju, juk ir gulėjimas lovoje yra veikimas, o mano gyvenimas yra visko veikimas, net labai!
Laimė be pinigų? Na, mažumėlę jų reikia, kad nesiimtum elgetavimo, tačiau knygas, pvz., imu iš bibliotekos – visiškai nemokamai, keliauti irgi kuo puikiausiai galima autostopu, nakvojant palapinėje – geriau pažįsti šalį iš vidaus!
Heh, ačiū ačiū 😀 Čia kažkada išmąsčiau, kai manęs paklausė, ką veikiu gyvenime 🙂 Man patinka jį gyventi ir stebiu, kaip tu jį gyveni 🙂 Smagu 🙂 Ir niekas man neužkliūna. Nes bais patinka unikumai, nes .. ai, na ką čia aš :)))
Manosios metinės sukako šiek tiek ankščiau – prieš maždaug mėnesį, todėl pritariu daugumai tavųjų minčių. Nors ar sveikinti su šiomis „sukaktuvėmis“ nežinau… metai bedarbystės – pats savaime yra nei labai geras dalykas nei labai blogas dalykas… Štai todėl, geriau palinkėsiu kaip nors kur nors atrasti savo svajonių darbą, kur pinigai būtų tik priedas prie viso to, ką tu darai! 🙂
Tik neseniai praradau pastovesnį darbą, nors esu laisvai samdoma darbuotoja, tačiau žinojimas, kad gali turėti nors vienas pastovias pajamas, labai gerai veikė 🙂 Visiškai sutinku, kad nereikia dirbti to, kas nepatinka, nereikia pergyventi, kad neturi darbo. Nedirbant veiklos yra iki kaklo 🙂 Man kitas klausimas vis dažniau iškyla – o už ką susimokėti už nuomą? už šuns maistą? už mamos vaistus?…
Egle (wr), nes kas ant kitų sako, ant savęs pasisako? 😉
MekDrop, ačiū!
Ievos nuomone, iš tiesų, kai neturi iš ko gyventi ir negali tinkamai pasirūpinti artimaisiais, visos tokios blevyzgos tampa beprasmės. Todėl aš ir svarstau: ar ne geriau keletą metų padirbti nevisai mėgiamame darbe, bet už padorius pinigus, pasitaupyti, ir paskui vėl porą metų pagyventi laisvai?
dziugu kad tau gerai, pinkcity! (:
tik man irgi finansinis klausimas kilo (atleisk fizikei tiksliukei praktikei). ar tu taip ir darei – arei sukandus dantis ten kur nepatinka ir taupei, o dabar ilsiesi? pritariu MekDrop palinkejimui, geriau ir nesuformuluociau (:
Mastai lygiai kaip as,tik va tau lengviau – is bedos vyras pades,cia toks gyvenimas labiau moterim,o vyrai deja turi dirbt,asmeniskai as freelanceris, dirbu kada ir kiek noriu,kadangi esu minimalistas tai ir dirbt praktiskai nereik 🙂
Idomu kaip moteris ziuretu i toki vyra kuris gyvena sau ir dirba tik tiek,kad uztektu ant maisto,bei aiskina savo isrinktajai,kad dziaugtis reikia pasaulio groziu,romantika ir,kad ji gali prasimust be kosmetikos,nauju kailinuku etc… Ir ,kad dar nesutaupes ant elektro mobilio,o benzinas tersia gamta,tad brangioji vaiksciok peskom – sveika, arba mikriukiu ir troleibusais vazinek. :))
shiny, galima ir taip sakyt. Na, taip jau baisiai tų dantų nereikėjo kąsti – dirbau pagal savo specialybę, na, ir susitaupiau.
Crabas_kanibalas, jei jau būtų baisi bėda, ne tik vyras, ir mama, pavyzdžiui, padėtų – labai nenorėčiau suvesti viso šio pinigų reikalo į lyčių klausimą. Man vyras nėra gyvenime kokio akių tušo ar suknios nupirkęs, juolab mašinos, prieš kelias dienas rašiau apie finansinės nepriklausomybės svarbą – žvilgtelk.
Nu tai sveikinu, man da toli iki tokia gražaus jubiliejaus, nors planuoju šiemet nedirbti, tai gal irgi tiek ištrauksiu. Čia kai kas akcentuoja piniginį klausimą, bet ne tiek daug žmogui tereikia. O užsiėmimo tai reikia. tu rašai apie perskaitytas knygas, apie savo gyvenimą. Tai prasminga. Jei dirbtum tam nerastum laiko. Mažiau džiaugtumeis savo gyvenimu ir mažiau džiaugsmo suteiktum kitiems.
Beje komentare rašai, kad “nesiimtum elgetavimo” – esu tai išbandęs, gal prieš penkioliką metų. Pasakysiu niekada neturėjau taip gerai apmokamo darbo :).
Dabar? dabar man to nereikia, ai tiesa gal truputį – skaitau paskaitas apie elgetavimą – žmonėm patinka. O dėl darbo, geriau, kai yra kitų motyvų dirbti nei pinigai. Sėkmės tau.
kepėjas nemokamai keptų bandeles lygiai kaip tu kepi šitą blogą, nes manai, kad jis yra kažkam naudingas. o jei darai kažką, kas yra naudinga kitiems, jauties vertingas/vertinamas ir su vieta po saule. Ar tą jausmą (tarkim dirbant ką nors beprasmiško) gali atstot pinigai? apsidairau ir pasidaro panašu, kad.. taip. kurį laiką, kol vis dar gali save apgaudinėt su auksine fraze “o gyvent tai iš kažko reikia” (kuri taip puikiai tinka tiek mokytojui, tiek vadybininkui, tiek vagiui, džekui skerdikui ar politikui). Baisu, aišku, kad baisu atsikirti – juk esam taip vieni su kitais susiję. Kas bus jei anas nekeps bandelių, kas bus jei anas siauraakis neštampuos liemenėlių, su kuo šluostysimės jeigu nieks negamins popieriaus?! (dėl paskutinio klausimo kreipkitės į draugus musulmonus), o dėl visų kitų – į pinkcity. Nes per metus bedarbystės jau galima truputį paaugti.
Suprantu, kad baisiai pavėluotai skaičiau šitą straipsnelį, bet labai jau jis į temą mano nuotaikoms… Viskam pritarčiau (gal…) – ir komentarams, ir pačiai autorei – tik viena įkyri mintis neduoda ramybės. O kaip su vaikais? O jeigu jų dar ir ne vienas, o du – trys? Kiek tad gali sau leisti nedirbti, tobulėti dvasiškai ir džiaugtis pačiu gyvenimu? Deja, šiuo gyvenimo tarpsniu atsiranda daugiau pareigų ir įsipareigojimų, kurie neleidžia lengva ranka atsisalyti, kadf ir netrokštamo darbo. Galbūt, kai vaikai išaugs, taps savarankiškesni, tada ir galima galvoti apie tokių idėjų realizaciją…
Ruta, Tu teisi – kai tampi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą žmogų, į daugelį dalykų tenka pažvelgti rimčiau. Aš jau antrus metus džiaugiuosi vaiko priežiūros atostogomis, bet tam, kad jų metu normaliai išgyvenčiau, prieš tai teko metelius rimtai paplušėti dviejuose darbuose iš karto. Tačiau dabar – puikus laikas savirealizacijai!
2accomplish