Jūs dėl darbo?

Mielos kolegės atrankų specialistės, kiek laiko skiriate vienam pokalbiui dėl darbo? Man paprastai užtenka pusvalandžio. Tai taip ir susidėlioju grafiką – dešimtą, pusę vienuoliktos, vienuoliktą ir t.t. Kai man skiria pokalbį be dvidešimt minučių kažkuri valanda, suprantu, kad kandidatus kaitalioja kas trečdalį valandos. Na, tiek laiko – dar pakenčiama, nors atrenkamieji neišvengiamai susitinka vienas su kitu ir mėto vertinančius konkurentiškus žvilgsnius.

Šįkart kaip tik skubu į pokalbį dėl darbo, be dvidešimt pirma. Lipu laiptais paskui moteriškę, kuri trypčioja prie skambučio, nedrįsdama spausti, suprantu – taip pat kandidatė. Spusteliu skambutį, duris praveria akivaizdžiai-administratorė, „aš į pokalbį dėl darbo“, „aš taip pat“, „prašom, užeikit, čia nusirenkit paltus, prisėskit, teks palaukti“. Akivaizdu, kad dėl laukimo nemeluoja – ant odinių foteliukų lūkuriuoja dar du. Kandidatai.

Ir dar vienas išeina iš kabineto, maloniai pakviesdamas sekantį. Kažkaip nenatūraliai šypsodamasis išskuodžia. Tarsi slėptų burnoj gerą dozę skanaus juoko. Ir paskui aš suprantu KODĖL.

Kandidatai keičia vienas kitą, ant foteliukų nuolat tupi po keturias – penkias žmogystas, ir aš, įsidrąsinusi laukiamojo senbuvė, teiraujuosi kaimynės (tos, kur bijojo spausti skambutį), kelintai valandai ji buvo kviesta. Išsiaiškinam, kad pokalbiams skirtas fantastiškai nuostabus laikas – po penkias minutes! Na, pamanau, šis atrankų specialistas turėtų būti kiaurai permatantis žmones, jei leidžia sau taip greit susidaryti visa lemiančią nuomonę. Ir greitai suprantu, kad NEKLYDAU. Toks žmogus Lietuvoje tik vienas.

Žuvis!

Tai garsusis Psichologas, kurio nei vardo, nei pavardės neminėsiu, ir Tu komentaruose nespėliok (bijau psichologinio keršto), bet aš žinau, kad Tu žinai, apie ką aš.

Pamatau jį kviečiantį kitą kandidatą, ir galvoju ou mai, ou mai, (tikrai angliškai galvoju, prisiekiu), kaip greituoju būdu praryti šypseną. Bet štai, jis jau šypsosi man, vedasi į kabinetuką, ou mai. Klausia, kur aš jam matyta. Aš praveriu mažumėlę savo slepiamos šypsenos ir sakau, kad lyg nebuvom susitikę. Jis dar gudriau šypsosi (suprask – neišsisuksi, mažule), ir skatina priminti, kur buvom susitikę. Nors galiu galvą guldyti, kad jį pažįstu tik iš teliko, mykiu, kad gal kokiuose mokymuose jo vedamuose buvau (tikrai nebuvau!). Jau visai nerealiai gudriai šypsosi, klausia mano vardo pavardės, ieško CV. Neranda. Verčia lapus iš naujo. Neranda. Perklausia vardo pavardės. Verčia. Neranda. Verčia. Neranda. Juokauju, kad dabar reikės visą CV iš atminties pasakot. Pasirodo, nejuokinga – taip ir turiu daryti. Išgirdęs raktažodį psichologija istorijoje apie mano išsilavinimą, lemtingai sumirksi, o visą kitą laiką atidžiausiai išplėtęs akis stebeilijasi. Taip labai PSICHOLOGIŠKAI, kad net imu ir patikiu jo antgamtinėmis galiomis. O CV tai nėra. Klausia, kaip galės mane pakviest į antrą pokalbį. Sakau, gal ant lapelio užrašyt savo vardą pavardę? Sakau, gal paskui nueisit pas administratorę ir iš jos el. pašto išsitrauksit tą mano CV? Einam dabar pas ją, pasiūlo.

Administratorė lediniu veidu paklausia mano vardo pavardės, tuomet Į GOOGLE PAIEŠKOS LANGELĮ ĮVEDA MANO VARDĄ PAVARDĘ (pastarąją be vienos raidės, nors triskart pakartojau) bei žodį CV, ir pačiu lediniausiu balsu taria – ne, nieko neranda. Iš juoko man norisi trypti kojomis, žandai plyšta, bet o ką daryt. Administratorė mane leidžia prie savo kompiuterio (taip ir sužinau paslaptį, kokiu būdu reikia ieškoti pasimetusių gyvenimo aprašymų), nueinu į savo paštą, atspausdinu jiems tą CV.

Nešu Psichologui.

Suvokiu, kad per šias kelias minutes jau yra įvykęs kažkoks esminis lūžis mūsų bendravime, nes pereinama prie kreipinio Tu. Sako, va, kai susitiksime per kitą pokalbį, jame dalyvaus daugiau įmonės darbuotojų, viskas vyks bendra tvarka (?), kaip ir su kitais (??), jokių PROTEŽĖ (???????????????) nebus. Viskas aišku, sakau.

Mano žandų sproginėjimas jau kažkaip pasiekė akių obuolius, viskas sprogsta, ou mai. Ar aš gausiu šį darbą?

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

28 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Laura
2010 02 09 | 10:19

Bet tu pagalvok, kaip linksma būtų ten dirbti! :))

GinG
2010 02 09 | 10:24

Jauduliukas…
Sėkmės!

PinkCity
2010 02 09 | 10:31

Baik Tu, GinG, aš jau atsisakiau eiti į antrą pokalbį, kaip Laura sako, gal ir linksma būtų dirbti, bet gi moku aš ir pati savaime pasismaginti. O prie apsisprendimo prisidėjo ne tik pokalbio situacijų komiškumas, bet ir patys šauniausi atsiliepimai apie įmonę internete bei iš pažįstamų lūpų…

Kamanė
2010 02 09 | 10:45

😀
siaubelis vargelis. 😀

GinG
2010 02 09 | 10:53

Tai ačiū dievui, o aš jau galvojau, kad tau teks su ta administratore ir toliau linksmintis :DDD
Bet kita vertus, būtų įdomu padirbėti kokį mėnesį. Dėl linksmumo ir savotiškos patirties :DDD Tikrai.
O sėkmės vis tiek linkiu ir toliau – ir kalbu ne apie CV/darbus/darbdavius ir pan. 😀

Aurimas
2010 02 09 | 10:58

Smagu kad taip aktyviai kandidatu iesko ir i eile stato 😀

PinkCity
2010 02 09 | 11:08

Dar, galima sakyti, ir antra dalis šios istorijos įvyko: paskambino ta pati administratorė, ir sako: atvykite į mokymus. O tai, klausiu, mane čia jau priėmė, nebebus antro pokalbio, ar kaip? Nieko nežinau, ką Jūs ten kalbėjot ir kaip sutarėt, man liepė paskambint ir Jus pakviest tą ir tą valandą… O kad aš jau nebenoriu, sakau! Nu tai viso gero – kupinu nuostabos balseliu atsisveikino.

Vilma
2010 02 09 | 11:27

sakes…

Ashtroka
2010 02 09 | 11:48

O tave patys pasikvietė pirmam pokalbiui? Labai įtartinai atrodo, kad neturėjo tavo CV 😀 mane labiau užknisa darbdaviai tyleniai, po pokalbio tarsteli “mes jums parašysime, paskambinsime” ir… tyla. Lauki savaitę dvi, ir nežinai, ar dar laukti, ar jau kitiems pasižadėti. Dažniausiai nebelaukiu – jei vis dėlto paskambins, sakysiu, “sorry, jūs pavėlavote, tiesa, nepasakėte, kiek man reikės laukti..” 🙂

PinkCity
2010 02 09 | 14:15

Haha, Ashtroka, nu Tu ir paklausei – ne, aš jiems tik nusiunčiau CV ir nekviesta nuėjau… 😀 Ten pas Jį ant stalo šūsnys tų gyvenimo aprašymų gulėjo, nesistebėčiau, jei susimakalavęs maniškį jau buvo padėjęs prie “pakalbintų kandidatų”.

Lina
2010 02 09 | 15:21

oi, negaliu kaip juokinga buvo, geras 🙂

PinkCity
2010 02 09 | 16:06

Taigi, Lina. Ir Tavo spėjimas apie Psichologo pavardę, atsiųstas man el. paštu, buvo teisingas. Sveikinu!

Deividas
2010 02 09 | 16:21

O aš tai taipir nesupratau, kodėl tu taip susijaudinai ir pasimetei? Taigiai rašiai čia “n” kartų, kad jautiesi žvaigždute, tai kaip čia dabar pasimetei su ryškesne žvaigždute bendraudama? ;]

PinkCity
2010 02 09 | 16:51

Anei aš susijaudinau, anei pasimečiau. Iš kur ištraukei?

ZD
2010 02 09 | 18:30

Šiaip tai visur rašo, kad į pokalbį dėl darbo reikia nusinešti dar bent porą atsarginių CV. Pasirodo dažnai pameta juos.. O atsinešęs padarai gerą įspūdį. Na čia teorija tokia. Buvo ir man taip, kad neturėjo, nes buvo užlūžusi sistema.. Pravertė 🙂

Labai patiko sekretorė su googlu :)))

visiems svetimas
2010 02 09 | 18:35

nežinau su tais pokalbiais, iš tikro neretai labai daug pasako apie įmonę ir blogai kai eini, o darbo mirtinai reikia, esu anksčiau porą kartų po pusmetį nedirbęs, tada santaupų neturėjau ir birža nemokėjo… Paprastai nuteikiu save, kad tas darbas gal ir idomus, bet man nebūtinas. Siunti CV – praeina mėnuo, realu, kad per tiek laiko pameta CV. paskui dar kelios savaitės kol jie išsirenka, o paskui dar mėnuo kol jie atleidžia jau priimtą ir tada kviečia dirbt… geriau nesukt dėl to galvos. Per ilgas laiko tarpas…
Priimt gali dėl idijotiškiausiu motyvų – kartą mane priėmė, nes parašiau, kad moku esperanto 🙂 tos kvailos kompanijos vardas buvo esperantiškas.

PinkCity
2010 02 09 | 21:34

Nu bet tai jei vakar, kai skambino, dar turėjo tą CV, o šiandien jau prapuolė, tai gera tvarkelė įmonėj 🙂
Ir taip, labai blogai, kai eini į pokalbį su požiūriu, kad to darbo Tau mirtinai reikia – tuomet kalbi ir elgiesi visiškai kitaip (prasčiau), nei eidamas su požiūriu pažiūrėsiu-ar-Jūs-manęs-verti!

Dainius
2010 02 09 | 23:25

5 minutės kandidatui – tai yra pakankamas laiko tarpas. Setas Godinas yra rašęs (ir aš visiškai sutinku), kad sprendimas per tas 5 minutes ir priimamas, o vėliau jai ieškoma tik pateisinimo savo sprendimui, t.y. gaištamas laikas. Pirmas įspūdis ir viskas. Daugiau jo negadinkime ir laukime antro pokalbio.

Eglė (wr)
2010 02 10 | 8:26

Dainiau – čia taip kaip antrą pusę renkiesi galioja tos 5 minutės ;)))))))))
Jovita – prajuokinai nerealiai :))) įsivaizduoju tą psichologą ir administratorę :)))))
Esi mačiusi „Litlle Britain“? http://www.bbc.co.uk/comedy/littlebritain/
ten yra tokia kelionių agentūros (kartais banko) darbuotoja, kuri paieško paieško ko nors internete ir sako: – „computer says no“ :))))

visiems svetimas
2010 02 10 | 10:49

šiaip ir penkios minutės nebūtinos yra toks žaisliukas – sprendimų priėmėjęs su visais vadovui būtinais mokėti sprendimais. jų gal kokie aštuoni : taip ne ir… pasuki ir nusprendi. tik kam tada tuos žmones į pokalbį kviest. Beje penkios minutės yra greičiausiai ne dėl nerimto požiūrio, o todėl kad kandidatų ryškiai perdaug. Jie padarytų teisingiau spręsdami apie “antrą pokalbį” be žmonių.

Giedre to svetimas
2010 02 10 | 12:10

Kandidatų šiais laikais yra visuomet “ryškiai per daug” – ir tai rodo, kad įmonė nemoka-negali atsirinkti tik tuos kandidatus, su kuriais tikrai verta kalbėtis. Tai tikrai neuždeda pliuso įmonei 🙂

Samdyčiau tokią sekretorę, kuriai googlas yra dievas 😀 griūk negyvas… aš maniau, kad čia anekdotas, kad jei nėra googlo, tai nėra ir interneto. Pasirodo, klydau 🙂

Timas
2010 02 10 | 22:08

ėėėė. man tai durniausia, kad nesugalvojau kas per įmonė ir nesugalvojau kas per psichologs :)))
teks db emailą rašyt… ot tie begaliniai populiarumai. būtų anonimis blogs…

PinkCity
2010 02 11 | 8:04

Timai, Tu, kaip ir mūsų bendra pažįstama Lina, el. paštu spėjai teisingai! Aš sakau, visi apie Jįjį pagalvoja. Nes tokių daugiau nėra!

ezerosala
2010 02 11 | 10:49

500 readers!!! Sveikinu!
(Smalsu labai tas psichologas. Gal galima vieną dieną jį įvardint, o paskui ištrint?)

viktorija
2010 02 11 | 11:45

labai juokinga:)))) administratorė fantastiška, retų gebėjimų žmogus. o tau juk pradžioj, kiek pamenu, darbo birža siūlė sekretore būt… nepyk, bet kažkaip manau nenukonkuruotum tokių personų – ne kiekvienas taip gūglą įvaldęs :)))) (čia iš serijos kai ieško ‘kur mano raktai?’)

o dėl darbo pokalbių, tai per savo gyvenimą esu tik vieną kartą laukiamajame susidūrus su kitu kandidatu. ir taip, paprastai pokalbis trukdavo pusvalandį kaip minimum (buvo toks vienas, kur dvi val išsėdėjau). bet turbūt dabar situacija pasikeitus. manau, bus nuotykiukų, kai pradėsiu darbo ieškoti…

PinkCity
2010 02 11 | 12:18

ezerosala, gūglas viską atsimena… Parašiau Tau į el. paštą.
viktorija, nepykstu 🙂 O būsimus nuotykius, tikiu, aprašysi savo tinklaraštyje!

tylumoj
2010 02 11 | 16:13

teko ir man pabūt penkminutiniam pokalby, nelabai maloniai nuteikė… kalbinęs vadybininkas retai žiūrėjo į akis, kalbėjo labai gretai, visa jo povyza tiesiog rėkte rėkė GREIČIAU PAKALBAM, UŽ DURŲ DAR LAUKIA MIN PENKI ŽMONĖS, MANO LAIKAS PINIGAI, taigi pagalvojau ‘ačiū’, jūs manęs neverti.

sakyčiau, kad ir laukiamasis labai daug apie įmonės rimtumą pasako. nešvarios grindys, garsiai grojantis radijas (kažkas panašaus į top dvdešimt, o die), purvini langai. hm. ir visa tai UK. tikėjaus, kad čia bus geriau:D

Dina
2010 02 11 | 20:45

Žinai, po Tavo įrašo perskaitymo norėjau rašyti į komentarus Tau, kad “neik neik neik neik neik”. Bet džiaugiuos, kad pati neisi, be paraginimo 🙂

Palikti atsakymą