Lars Mytting: Plauk su skęstančiais

Man mama buvo kvapas. Šiluma. Koja, į kurią įsikibdavau. Kažkoks melsvas alsavimas; suknelė, kurią maniau prisimenąs ją dėvėjus. Tariau sau, kad ji paleido mane į gyvenimą lyg strėlę iš lanko, ir nežinojau, ar mano prisiminimai apie ją teisingi, tiesiog susikūriau juos taip, kaip, maniau, sūnus turėtų prisiminti savo mamą. 

Patiko šio autoriaus Seserų varpai, nusprendžiau dar kažką jo perskaityti. Šįkart veiksmas vyksta XX a., bet jame persipina kelių kartų istorijos, abu pasauliniai karai, jų traumos. Brolių nesantaika, mažo miestelio rūstybė, meilė ir pasirinkimai.

Labai skandinaviškas romanas, santūrus, niūrokas, su šaltais jūros purslais ir aštriomis pakrantės uolienomis. Iš pradžių pasirodė nuobodokas, ištęstas, lyg nieko nevyktų, tik pagrindinis veikėjas kapstytųsi savo nelaimingo gyvenimo prisiminimuose. Bet pamažiukais pamažiukais veiksmas įsibėgėjo, ir jau kai prasidėjo atradimai, tai negalėjau atsitraukti nuo knygos iki pat jos pabaigos.

Jautri, vietomis sunkiai suprantama (na, vienai merginai aš visą laiką jaučiau stiprią antipatiją ir niekaip nesupratau, kuo ji veikėją taip patraukė), bet gerai suręsta istorija.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
1
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 29

Pasidalinkite savo mintimis