Kalėdinės dovanos – vėl skauda galvą?

Šimtą kartų nuvalkiota tema, paskutinį kartą mano skaitomuose tinklaraščiuose nagrinėta Salomėjos. Vis tiek dovanoti reikia, ir priimti dovanas būtina. Tiesiog kitaip neišeina.

Iš kitos pusės, šiais šauniais vartotojiškos visuomenės laikais mes turim ne tik viską, ko reikia, bet ir daugiau, nei galim užsimanyti. Taip žavu būdavo senovėje, kai švenčių proga gaudavai reikiamų dalykų! O dabar…

Gerai, aš noriu naujo dulkių siurblio, bet kas čia pas mus tokio brangumo dovanas dalina? Na, kartais prireikia ir ko nors smulkaus – pvz., prieš kelias dienas man sugedo klaviatūra (brangiausiojo žodžiais – sugadinau ją), būtų nuostabi dovana užsiprašymui, nu bet ką man mėnesį iki Kalėdų daryti? Pelyte kopipeistinti simbolius? Nuėjau ir nusipirkau naują (NumLock’o lemputė žiauriai šlykščiai mėlynai į akis spigina, o šiaip itin smagi).

Pinigus arba parduotuvių kuponus dovanoti – pakankamai paprasta išeitis, bet ją pateisinu tik tuo atveju, kai žinai, kad žmogui reikia/norisi daikto, bet nesi tikras dėl konkrečių savybių – spalvos, galingumo, rūšies, ir pan. Nepaspaudinėjus mygtukų nežinau, kuri klaviatūra man smagiausia, kvepalų vien pagal pavadinimą bei aprašą irgi neišsirinkčiau. Tokiais atvejais kuponai gerai. O pinigai – dažniausiai įsidedi juos piniginėn ir paskui sunkiai įsivaizduoji, kur išleidai. Net nepajauti.

Lieka tokie dalykai, kurių niekada nebūna per daug. Pvz., trys klaviatūros man nė velnio nekeltų džiaugsmo, o dėl tiek kvepalų buteliukų nesupykčiau. Čia jau pereiname prie individualybių – vienai niekada nebus per daug auskarų, kitam – knygų. Bet vėl kaip sunku – o jei šitą jau yra skaitęs?

Keičiantis pageidaujamų dovanų sąrašiukais šventės truputuką praranda savo dvasią – juk bandydamas nuspėti, kas pradžiugins artimą žmogų, daugiau galvoji apie jį, sukuriama daugiau bendrumo, kita vertus, kai pamatai ištįsusią minią, nes dovana, pasirodo, visai ne į temą – ?

Uojei, nelengva…