Kalbėkimės apie jausmus

Labai džiaugiuosi, kad mūsų karta emocinio intelekto ugdymui natūraliai skiria žymiai daugiau dėmesio, nei buvo daroma prieš kelis dešimtmečius. Vis dažniau galima pastebėti suaugusiuosius, kurie pripažįsta stiprias vaikų emocijas ir suteikia joms erdvę, užuot bandę nevykusiai taisyti situaciją nukertant „Kvaila pykti dėl tokio nieko“ arba „Baik verkti, taigi tu jau didelis“.

Kai kurios emocijos yra visuotinai pripažįstamos kaip sudėtingai valdomos, tarkim, pyktis, ir dedame daug pastangų, kad vaikai išmoktų jas reikšti socialiai priimtinais būdais. Gal todėl, kad pyktis lengviausiai išsiveržia paviršiun, yra akivaizdžiausiai matomas. Apie kitas emocijas kalbame žymiai rečiau.

Pavyzdžiui, apie gėdą. Tai labai stipri emocija, kuomet apie save galvojame itin negatyviai, ir, žinoma, jaučiamės dėl to labai nemaloniai. Nė vienas negimėme su gėdos jausmu, tai išmokta emocija, kurią imame jausti, kai susiformuoja savęs vaizdas. Mums svarbu, kaip mus mato kiti, ką apie mus galvoja. Gėda, kaip ir kitos emocijos, gali parodyti kelią, kur link galime save auginti ir tobulinti, kiek dar turime stiprinti vidinį pasitikėjimo savimi stuburą.

Todėl labai svarbu kuo daugiau kalbėtis apie jausmus. Todėl apie jausmus ir knygą vaikams parašiau. Ketvirtadienį pristatymas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Kviečiu!

Foto © Edita Savickaitė-Aranauskė

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 5

Pasidalinkite savo mintimis