Salman Rushdie: Kichotas

Paslaptys be galo panašios į žmogaus gyvenimą, į žmogaus mirtį – irgi. Žmonės yra paslaptys ne tik vienas kitam, bet ir sau. Koks nors atsitiktinis įvykis pažadina juos iš snūdulio, ir jie ima elgtis taip, kaip anksčiau nebūtų net įsivaizdavę. Mes nieko nežinome nei apie save, nei apie kaimynus, mąstė jis. Gali pasirodyti, kad miela kaimynė – žudikė, keturiasdešimčia kirvio smūgių užkapojusi savo motiną, o tykus šypsulingas barzdyla iš antro aukšto – teroristas, miesto centre sunkvežimiu suvažinėjęs būrį niekuo dėtų žmonių. Mirtis paaiškina, raižia šviesa be šešėlio nutvieksdama gyvenimą, ir tada išvystame. 

Kažkada skaičiau labai daug Rushdie kūrybos, tad dabar pamačiusi naują šio autoriaus romaną nusprendžiau išbandyti laimę. Tikrai nenusivyliau! Romanas “Kichotas” – labai brandus, daugiabriaunis, gilus ir kartu beprotiškas – toks, kokia yra mūsų kasdienybė, kurią užaštrinant kampus parodijuoja rašytojas.

XVII a. pradžioje Servantesas “Don Kichotu” pašiepė savo laikų kultūrą, dabar Rushdie “Kichotu” kviečia kitu kampu pažvelgti į mūsų kasdienybę. Santykiai tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, pop kultūros žvaigždžių ir jų gerbėjų, gydytojų ir narkomanų, skirtingų rasių ir tautybių žmonių. Aštrus autoriaus įžvalgų peilis pjauna nesigailėdamas.

Tai nėra lengvas skaitalas – daug absurdo ir beprotybės, apokaliptinių vaizdų ir sąsajų su literatūros klasika, bet kai atrodo, kad jau tikrai visko per daug, rašytojas kažkaip ištraukia Tave už ausų, kad neįklimptum, pasodina ir įjungia televizorių. Juk jis geriausiai nuramina įsiaudrinusį protą, ar ne? Kitaip tariant, beatodairiškai bukina.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 26

Pasidalinkite savo mintimis