José Saramago: Aklumas

José Saramago AklumasViešpatie Dieve, kaip mums trūksta regėjimo, sugebėti matyti, matyti, net jei tai tebūtų vos įžiūrimi šešėliai, stovėti prieš veidrodį, matyti tamsią neryškią dėmę, kad galėtum sakyti, Štai mano veidas, visa, kas susiję su šviesa, man nepriklauso.

“Nė vienas Nobelio premijos kandidatas nėra labiau vertas tokio pripažinimo nei šis romanistas”, teigia The New York Times, ir aš negalėčiau pasakyti teisingiau. Stojuosi ant kėdės ir skelbiu pasauliui – štai kur talentas, mulkiai! Taip, vieninteliai jo skyrybos ženklai yra taškai ir kableliai, taip, tiesioginė kalba pradedama ne iš naujos eilutės, o tiesiog didžiąja raide, taip, nei veikėjai, nei vietovės čia neturi vardų, bet ar to reikia? Ar gi kiekvienas iš mūsų nesame gydytojas ir jo žmona, mergina tamsiais akiniais ir senis su juodu raiščiu viename asmenyje?

Baimė gali sukelti aklumą, tarė mergina tamsiais akiniais, Be galo teisingi žodžiai, teisingiau ir būti negali, tą akimirką, kai apakome, jau buvome akli, baimė mus apakino, baimė ir laikys mus aklus, Kas čia kalba, paklausė gydytojas, Aklasis, atsiliepė balsas, viso labo aklasis, kitokių čia nėra. Tada senis su juodu raiščiu paklausė, Kiek reikia aklų žmonių, kad rastųsi aklumas, Niekas negali į tai atsakyti.

Pats pasakojimas nerealiai įtraukiantis, bet realiai realus, nė karto man nekilo dvejonių dėl veikėjų poelgių motyvų – jei kitose knygose ore skamba aidi netikrumas, akis drasko natūralus prieštaravimas žudikams ar vištų galvų nusukinėtojams, čia viskas liejasi laisvai, pagal prigimtį, nors kartais ta mūsų prigimtis kelia siaubą, bet tokia jau ji.

Tarkite aklam žmogui, esi laisvas, atidarykite duris, kurios skyrė jį nuo pasaulio, Eik, tu laisvas, dar kartą sakote jam, bet jis neina, jis lieka stovėti vidury kelio, jis ir kiti, jie persigandę, jie nežino, kur eiti, iš tiesų neįmanoma palyginti gyvenimo logiškame labirinte, kurį iš esmės atitinka bepročių prieglauda, ir žengimo pirmyn, nejaučiant vadovaujančios rankos ar prilaikančio pavadėlio, į išprotėjusį miesto labirintą, kur atmintis praras savo galią, nes ji tegali atgaminti vietų vaizdus, bet ne takus, kuriais turime ten nusigauti.

Sakau, vien jau pats pasakojimas kaip toks yra fantastiškai stiprus, o kai imi mąstyti apie jį kaip apie alegoriją, kuria jis ir yra, nuo teisybės ima svaigti galva! Visi tie šūdai, tarp kurių gyvenam, dvėseliena, kuria mintam, žmogiškumas, kurį prarandam kiekvienam žingsnyje, kai manom, kad mūsų niekas nestebi, nes kiti irgi yra akli… Ir kai šitame apokaliptiniame vaizde kažkas, užsilipęs ant bačkos, ima postringauti apie rinkos ekonomiką, komunikaciją, akcijų biržą ir ginkluotąsias pajėgas, iš situacijos absurdiškumo ima paikas juokas.

Nesame nemirtingi, negalime išvengti mirties, tačiau bent jau neturėtume būti akli, pasakė gydytojo žmona, Kaip, juk šis aklumas konkretus ir realus, paklausė gydytojas, Nesu tikra, tarstelėjo jo žmona, Ir aš nežinau, pasakė mergina tamsiais akiniais.

Kadangi romaną baigiau skaityti tik vakar, mano įspūdžiai šviežutėliai; esu tikra, kad praėjus tam tikram laikui knygos stiprumas mano galvose skleisis išsikeros ir užims deramą vietą smegenų stalčiuke visam gyvenimui, ir galbūt vėliau galėsiu kažką daugiau apie ją pasakyti. Ir manau, kad tai geriausias mano perskaitytas kūrinys šiais metais. Ir dar 2008 m. pagal romaną pastatytas filmas „Aklumas“ („Blindness“) su Julianne Moore laukia mano žiūrėjimo, tai irgi.

Ar ji prisikels, paklausė mergina tamsiais akiniais, Ne, ji ne, atsakė gydytojo žmona, prisikelti labiau reikia tiems, kurie dar gyvi, bet jie neprisikelia, Mes jau pusiau mirę, tarė gydytojas, Kita vertus, mes dar pusiau gyvi, atsakė jo žmona.

Ir dar puslapių kiekis taip taikliai primena mano laimingą skaičių – 272.

Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Eglė (wr)
2010 04 09 | 9:56

Ačiū. Dabar jau žinau ką gausiu dovanų praėjusio gimtadienio proga.

Salomėja
2010 04 09 | 11:31

Čia dar viena tų knygų, kurios visada malasi po akimis. Tai bibliotekoj, tai per išpardavimus, tai dar kur. Ir viena tų, kur vis aplenkiu. O kada nors kai perskaitysiu, galvosiu, kad , o kur po velnių buvau seniau? Taip buvo su J. Gaarder “cirko direktoriaus dukra”. Vaidenosi vaidenosi, kol kartą nepasiėmiau…

PinkCity
2010 04 09 | 11:40

Taip, būtent taip ir aš pagalvojau – kokia akla buvau, kad anksčiau jos neperskaičiau! Nors, kita vertus, tikiu, kad tinkamos knygos mus pasiekia tinkamu metu 🙂

Žiu
2010 04 10 | 18:38

Skaitysiu ;))

Raimondas
2010 04 11 | 10:37

Ir kas nežino, tai ši knyga Pegase kainuoja tik 9 lt. 😉 http://www.pegasas.lt/lt/atverk-duris-knygu-pavasariui/suaugusiu-grozine-literatura/aklumas-/6087

lal
2010 04 11 | 19:56

o man ji nepatiko

tylumoj
2010 04 14 | 19:59

kaip tik gūglinau jį prieš kokias dvi savaites. mieli sutapimai, būtinai reikės perskaityti:]

Žiu
2010 04 25 | 19:37

Ką tik perskaičiau.. Žiauriai gera ir stipri knyga.

Pora scenų mielai išmesčiau iš galvos, bet nesigailiu skaičiusi. Prisidedu prie rekomendacijų.

Žiu
2010 04 25 | 19:43

Beje, aš netikiu, kad šita knyga gali būti perteikta kaip filmas, todėl nė nežinau, ar norėčiau jį pažiūrėt. Greičiausiai ne..

PinkCity
2010 04 26 | 9:01

Iš tiesų, filmas mažumėlę nuvylė. Knygos neskaičiusiam žmogui jis apskritai gali pasirodyti kaip koks nesąmoningas siaubiakas su kriminaliniais elementais… Na, tiesiog smagu buvo dar kartą prisiminti kai kuriuos pasakojimo vingius ir pamatyti, kaip kitas žmogus įsivaizdavo knygos veikėjus 🙂

zemaite
2010 05 13 | 8:15

neseniai baigiau sia stipria knyga.ji tikrai nera grazi, ji stipri ir siek tiek supurtanti, jei leidiesi, jei nesi ‘aklas’, nes taip patogu tokiu buti. Manau, tai viena is knygu, kuri duotu daug peno diskusijoms apie kas ir kur mes.
Net nezinau ar bandysiu ziureti filma, tureti mane apimti bejegiska neviltis (cia kaip ziurint rusiskus filmus apie tarybine buiti)…

Zemaite

Laura
2011 01 15 | 15:42

Man irgi šita knyga paliko didžiulį įspūdį. Taip sukrėtė ir suputė. Skaičiau neatsitraukdama. Iškart pagalvojau, kad čia idealus siužetas siaubo filmui. Rašytojas tikrai vertas Nobelio premijos už talenta.
Kita vertus, mes tikriausiai vertiname knygas pagal savo mąstyma. Kaip jos atitinka mūsų vidinį aš. Ir nors mano vidinis ir išorinis aš buvau apimti begalinės euforijos perskaičius tokį įstabų kūrinį, kai kurie pažįstami sakė – neįdomi knyga, net nebaigiau skaityti…
Beje pastebėjau, kad mūsų skoniai su tavim daug kur panašūs. Man irgi labai patinka Richardas Bachas. Pirmiausia perskaičiau jo Tiltą per amžinybę, o vėliau ir kitas knygas. Jis kalba mano kalba. Artimas toks.

Meilute
2012 04 06 | 20:24

man taip pat si knyga labai patiko, ne skaiciau, o rijau sia knyga negaledama atsitraukti. Patariu visiems perskaityti.

Palikti atsakymą