Jorge Luis Borges: Smėlio knyga

Jorge Luis Borges Smėlio knygaMirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis; nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai. Viskas mirtingųjų gyvenime turi vertę – nepakartojamą ir lemtingą. Nemirtingųjų gyvenime, priešingai, kiekvienas veiksmas (ir kiekviena mintis) – tik atbalsis kitų, įvykusių ir neatsekamų praeityje, arba tiksli pranašystė kitų, kurie kartosis ateityje iki šleikštulio. Nėra nieko, kas neatrodytų atspindžiu, pasiklydusiu tarp nedūžtančių veidrodžių. Nieko neįvyksta tik vieną kartą, nieko nėra vertinga savo laikinumu.

Didelis daugybės apsakymų rinkinys, stulbinantis temų įvairove ir staigiomis kelionėmis laiku bei erdve: iš antikos labirintų nusikeliame į nesenus laikus Anglijoje, iš Lotynų Amerikos lygumų keliaujame pas Viduramžių gnostikus, iš JAV universiteto – į Senovės Babilono biblioteką, susipažįstame su nemirtingu Homeru, žudiku, rašytojo antrininku, kaliniu, Šekspyro atmintį turinčiais žmonėmis, oi, ir dar su tokia galybe neįtikėtinai skirtingų personažų! Pamažiukais pripranti prie tokių staigių šuolių, ir, tarkim, kai keliuose apsakymuose iš eilės užsibūni Buenos Airėse arba gaučų draugijoje, netgi darosi nuobodu…

Žmogaus likimą, nors ir koks sudėtingas ar ilgas jis būtų, sudaro tik vienas vienintelis mirksnis: mirksnis, kai žmogus amžiams sužino, kas jis yra.

Nereikia būti Borgeso žinovu norint suprasti, kad šis rašytojas – nepaprastas eruditas, savo žiniomis ir nepriekaištinga logika gerokai lenkiantis daugybę kitų autorių. Tuo jis man priminė Umberto Eco, kuriuo taip buvau susižavėjusi šią liepą. Visgi norom nenorom lygindama šiuos rašytojus riebesnį pliusą dedu pastarajam, nes Eco, nors ir turėdamas begalę informaciją, ja žongliruoja taip, kad skaitytojas nepasijunta esąs visiškas neišmanėlis, tuo tarpu vos ne po kiekvienu Borgeso apsakymu klojasi kone du puslapiai komentarų, paaiškinančių, kas ir kaip (taigi neišmanėliu pasijusti lengviau). Ai, dar kartais perskaičius apsakymo pabaigą prieš akis iškildavo toks keistas klaustukas: na ir kas? Bet rašytojas ir pats teigė, kad savo istorijomis jis siekia ne pamokyti ar priversti susimąstyti (nors kartais jis tai padaro), bet suteikti skaitytojui pramogą. Tikslas pasiektas su kaupu!

Vadinasi, kiekvienas aplaidumas – sąmoningas, kiekvienas atsitiktinis susitikimas – pasimatymas, kiekvienas pažeminimas – atgaila, kiekvienas žlugimas – slėpininga pergalė, kiekviena mirtis – savižudybė. Niekas taip neguodžia kaip mintis, kad visas nelaimes pasirenkame patys; šita individuali teleologija mums atskleidžia slaptą pasaulio tvarką ir stebuklingai susieja mus su dievybe.

383 fantastikos, logikos ir smagybių keliaujant erdve bei laiku pilni puslapiai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 4

3 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Gilbertas
2012 11 27 | 23:31

Labas Jovita, visai neseniai atradau tavo tinklaraštį, ieškodamas ką po Lietuvos padange rašoma apie Gombrowicz’ių. Stebėtinai panašus mūsų literatūrinis skonis: Gombrowicz, Sartre, Borges, Eco, …

Tiesa, kalbant apie Borge’są rekomenduočiau jo Fikcijas.

O dar kalbant apie puikius Pietų Amerikos rašytojus, negaliu susilaikyti neparekomendavęs Roberto Bolano “Čilės Noktiurno” (http://www.atgimimas.lt/Knygos/Roberto-Bolano.-Ciles-noktiurnas). Manau kažką panašaus būtų galėjęs parašyti žmogus sujungęs savyje Kamiu ir Dostojevskį.

gilbertas

Gilbertas
2012 11 27 | 23:33

Teisinga nuoroda:

http://www.atgimimas.lt/Knygos/Roberto-Bolano.-Ciles-noktiurnas

PinkCity
2012 11 28 | 11:10

Ačiū už rekomendacijas, įsirašiau į perskaitytinų kūrinių sąrašą!

Palikti atsakymą