Jean-Paul Sartre: Brandos amžius
Aš mėgstu savo žalias užuolaidas, man patinka vakarais pakvėpuoti savo balkone grynu oru ir nenorėčiau, kad kas nors pasikeistų, man patinka piktintis kapitalizmu, bet nenorėčiau, kad jį sugriautų, nes tada nebeturėsiu dingsčių piktintis; man patinka sakyti ne, tik ne, ir aš bijau, kad žmonės pabandys sukurti daug tinkamesnį gyventi pasaulį, ir tada begalėsiu sakyti taip ir teks elgtis kaip kiti. Iš viršaus ar iš apačios: kas spręs?
Kaip romanas – neblogas, tačiau kaip iš Sartro, tai tikėjausi daugiau. Perskaičiau maloniai, greitai, nesunkiai, bet nelikau abstulbusi iš susižavėjimo. Kartais perdėtai dedamos viltys paskatina nusivylimą. Nors šiaip romane yra visko, ko reikia – nenuspėjamas siužetas, atvirai tikroviški charakteriai, viskas permirkę rašytojui būdinga egzistencializmo dvasia, daug klaustukų ir pauzių vietoj atsakymų į juos.
Gyvenimas. Jis žiūrėjo į visus tuos paraudusius veidus, tuos rausvus mėnulius, slystančius ant debesų pagalvių. Jie visi turi savo gyvenimus. Visi. Kiekvienas savo. Tie gyvenimai tįsta pro šokių salės sienas, per Paryžiaus gatves, per Prancūziją, jie susikryžiuoja, nutrūksta ir lieka tokie pat griežtai individualūs kaip dantų šepetėliai, kaip skustuvas, kaip tualeto reikmenys, kurie neskolinami. Aš tai žinojau. Žinau, kad kiekvienas turi savo gyvenimą. Tik nenuvokiau, kad ir aš turiu gyvenimą. Mąsčiau: „Aš nieko nedarau. Bet išsisuksiu. Na gerai, aš žudau savo vidų.“
Kažkaip keistai romane aprašoma moterų išvaizda – visos jos pasibjaurėtinai šlykščios, net jei veikėjų vyrų ir suvokiamos kaip gražios. Vis išlenda tai perdėtai platus veidas, tai sudribusios šlaunys, tai papilkėjusios akys. Nori nenori prisimeni kitą Sartre romano pavadinimą („Šleikštulys“), o skaitant juk kažkaip norisi matyti nors vieną malonios išvaizdos moteriškaitę. Ir dar vis trikdo tie kreipiniai daugiskaita, jūs tą, jūs aną, nors mes ką tik pasibučiavom o gal ir permiegojom. Negi mylėjimasis tiek nesuartina, kad galėtum pradėti kreiptis „Tu“? Žinau, žinau, taip buvo gyvenama XX a. pirmoje pusėje. Tokia tradicija.
„Niekas nevaržė mano laisvės, ją išgėrė mano gyvenimas.“
392 puslapiai apie laisvę, brandą ir pasirinkimų kryžkeles.
Matjė nusižiovavo: jis baigė dieną, jis pribaigė savo jaunystę. Išbandyta moralė jau kukliai siūlė jam savo paslaugas: neturintį iliuzijų epikūrizmą, linksmą atlaidumą, pasidavimą likimui, užsimiršimą, rimtumą, stoicizmą – viską, kas leidžia kaip smaguriui tolydžio degustuoti savo nenusisekusį gyvenimą.
