Hannah Kent: Atsidavimas

Jei vynuogės saldžios, tai todėl, kad miegame po susiraizgiusiomis rankomis, jas mums tiesiančiomis. Jei vanduo sūrus, tai todėl, kad lietus smelkiasi mūsų plaukais, todėl, kad netrukdome jam srūti oda, ir tuo laiminame jį.
Jei uždegsi laužą, mes šildysimės prie jo. Šildysimės prie kiekvieno laužo, kurį uždegsi. Įsipilk vyno ir leisk mums atsigerti, priimti komuniją ir susilieti su jį sukūrusiu pasauliu. Sukūrusiu mus – ir tave. Mažus gyvenimo stebuklus.
Jeigu kada pajusi skausmą, kylantį iš gilaus suvokimo, kad tai netruks ilgai, kad negali trukti, praeis, jau praeina, žinok, kad kai kas vis tiek lieka.
Giesmė be galo.

Pirmosios Hannah Kent knygos – “Paskutinės apeigos” ir “Gerieji žmonės” – tokios gilios, įsimintinos, nuostabiai pakylėjančios, kad su nepaprasta nekantra laukiau trečios šios genialios rašytojos knygos. Kai pradėjau skaityti “Atsidavimą“, iš pradžių buvau kiek nusivylusi – aukštai užsikelti lūkesčiai ragino ieškoti stebuklo, o radau tik istorinį romaną, tiesa, neprastą.

Tačiau romano viduryje magija išties prasidėjo. Sunku pasakyti kažką daugiau neatskleidžiant turinio, bet iš tiesų pasakojimo plotmė ima taip skverbtis į jausmus, į vidinį pasaulį, kad tas siužetas lieka antrame plane. Skaitant kūne ima virpėti nenumaldomas maudimas, virpulys dėl malonumo vien būti gyva. Ar tai nėra aukščiausias bet kokios dvasinės praktikos tikslas?

Kol esu gyva, viskas yra įmanoma. Meilė ir dėkingumas gyvenimui užplūdo taip stipriai, kad neabejodama statau šį romaną į savo mylimiausių knygų lentynas. Beje, jame autorė nuostabiai gražiai paaiškina bendros sąmonės idėją, kurią įvairios religijos suprimityvina arba subanalina iki įsikūnijimų idėjos. Tiesiog mes visi esame viena. Visa gyvybė. Sunku tai išreikšti žodžiais, bet Hannah Kent pavyko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Hits: 21