Hannah Kent: Gerieji žmonės
Bet tą akimirką Nensė pajuto bežadį raginimą pašnekinti Onję. Pajuto dvejonę. Skaudų ilgesio žvilgsnį. Taip dažniausiai ir būdavo. Asmeniškas skausmas, niekam nerodomas, bet kartais, per vieną atodūsį, kažkas prasiveria ir pamatai visa ko esmę, prieš durims vėl užsitrenkiant. Beveik kaip regėjimas. Trapumo kuždesys. Žemė suvirpa, paskui vėl ramu.
„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviliškai to trokštame.”
Paskutinės apeigos man taip patiko, kad neilgai trukus griebiau ir antrąjį autorės romaną. Žinoma, suveikė sunkiai išpildomų didelių lūkesčių taisyklė, ir jei būčiau skaičius šią knygą anksčiau, tikriausiai jausčiausi stipriau sužavėta kerinčios archaiškos atmosferos, gyvai piešiamų paveikslų tikroviškumo, siužeto, kuris, atrodo, iš pradžių akivaizdžiai važiuoja į vieną pusę, bet staiga padaro kitokį posūkį ir sudomina naujai.
Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.”
Paskutinėse apeigose veiksmas vyko XIX a. pradžios Islandijoje, čia gi persikeliame į to paties laikotarpio Airiją. Ta pati tamsa, drėgmė, atšiauri namų aplinka, skurdas ir vargas. Tik šįkart dėmesio centre – prietarai ir ta liaudies medicinos pusė, su kuria bažnyčia ir mokslas kovojo.
Dabar dažnai esame linkę prisiminti mūsų gyduolių promočių žinias, žavimės senaisiais papročiais, semiamės išminties, visgi romane atskleidžiama, kad aklai tikėti viskuo, kuo tikėjo mūsų senoliai, gali būti pernelyg pavojinga. Kita vertus, neteisinga ir globėjiškai pašiepti praeities tamsuoliškumą – jei mes gyventume tais laikais ir tokioje aplinkoje, esu tikra, kad ir patys šventai tikėtume tuo, kuo tiki mūsų tėvai ir kaimynai.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
1 Comment
Join the discussion and tell us your opinion.
[…] Hannah Kent knygos – “Paskutinės apeigos” ir “Gerieji žmonės” – tokios gilios, įsimintinos, nuostabiai pakylėjančios, kad su nepaprasta nekantra […]