Atmintis yra siuvėja, ir užgaidi. Atminties adata nardo į vidų ir į išorę, šen ir ten. Mes nežinom, nei kas bus toliau, nei kas po to. Todėl kasdieniškiausias pasaulyje veiksmas, pavyzdžiui, atsisėsti…

Kiekvieną kartą tas pats suartėjimo ir atstūmimo šokis. Ateik, neik, suprask mane, nesikišk. Visų motinų, visų dukterų karo ir meilės šokis. Ji nesupranta savo dukters, nesupranta jos gyvenimo, kaip ir Viviana nesupranta…

O ar žinote, iš kur kilusi Ojdo pavardė? Neturiu nė menkiausio supratimo, atsakiau. Pamėginkit atspėti, pasiūlė jis. Iš Albanijos? Šalta, šalta, pasakė jis. Neturiu nė menkiausio supratimo, pasidaviau. Iš Suomijos, pareiškė jis.…

Mundusas uždeda ranką jam ant peties. – Ar žinai, ką reiškia „Mundus vult decipi“? – paklausia. Arnoldas šypsosi. Jis žino veik viską. – Pasaulis nori būti apgaunamas, – išberia jis. Mundusas aikteli…

Galbūt visiems pasitaiko trumpai iškristi iš laiko, galbūt – niekam, nežinau. Bet mintis graži: kad turime savybių, kurios kiekvienam atrodo unikalios, dėl to ničniekam apie tai neprasižiojame. Dalykų, kurie mums visiems žinomi,…

Meilę jis kartais palygindavo su muzika ne todėl, kad užeidavo poetiška nuotaika. Bet meilė tokia pat neregima ir nesuprantama, gal dėl to, kad nėra ko suprasti. Beasmenė atmainanti jėga, randanti sau kelią…

Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis; nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai.…

Aš mėgstu savo žalias užuolaidas, man patinka vakarais pakvėpuoti savo balkone grynu oru ir nenorėčiau, kad kas nors pasikeistų, man patinka piktintis kapitalizmu, bet nenorėčiau, kad jį sugriautų, nes tada nebeturėsiu dingsčių…

Tą akimirką man pasirodė, kad prieš akis regiu visą savo gyvenimą, ir pagalvojau: „Visa tai prakeiktas melas.“ Gyvenimas buvo bevertis, nes pasibaigė. Stebėjausi, kaip galėjau vaikščioti, juokauti su merginomis: tikrai nebūčiau pajudinęs…

Aš manau, – nors ir kaip nemėgdamas paradoksų, – kad laimė yra didžiausia nelaimė, kokia gali ištikti mūsų dienų žmogų, nes… nes devyni šimtai devyniasdešimt devyniais atvejais iš tūkstančio nesugebame ja pasinaudoti…