Roberto Bolaño: Čilės noktiurnas

Roberto Bolaño Čilės noktiurnasO ar žinote, iš kur kilusi Ojdo pavardė? Neturiu nė menkiausio supratimo, atsakiau. Pamėginkit atspėti, pasiūlė jis. Iš Albanijos? Šalta, šalta, pasakė jis. Neturiu nė menkiausio supratimo, pasidaviau. Iš Suomijos, pareiškė jis. Šita pavardė pusiau suomiška, pusiau lietuviška. Tikrai, pritarė ponas Odeimas. Labai senais laikais lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo tarsi tiltas, arba upė, arba net upelis, per kurią buvo nutiesta daugybė juodų tiltų. Galite sau įsivaizduoti? Galiu, atsakiau. Ponas Ojdas nusišypsojo. Tikrai įsivaizduojate? Taip, įsivaizduoju. Juodi tiltai, taip, pone, burbtelėjo man prie šono ponas Odeimas. O jais nuolat zuja mažuliukai suomiai ir mažuliukai lietuviai, paaiškino ponas Ojdas. Dieną ir naktį.

Kad pernelyg nesušalčiau užsibuvusi Norvegijoje, keliauju atgal į Lotynų Ameriką. Čia sutinku šedevrą, erudicija primenantį Eco ir Borges‘ą, poetine nuotaika – Calvino, pagrindinio veikėjo kunigyste – Putiną, keliomis humoro nuotrupomis – Gombrowicz‘ių, o kur dar begalinė meilė literatūrai, savitas žvilgsnis į Europos kultūras, gyvas Čilės istorijos paveikslas, ironijos ir nakties muzikos kokteilis… Tekstas vientisa tėkme sruvena į skaitytoją, pernelyg smarkiai neužkliūdamas už rašytojo išprusimą liudijančių ir kaip žirniai beriamų pavardžių bei faktų, taigi skaitoma lengvai.

… o paskui man buvo įteiktas laiškas mano vardu su pono Odeimo parašu, jis klausė, kokia man pasirodžiusi Europa, kokie čia orai, koks maistas, istoriniai paminklai, juokingas laiškas, bet jame buvo paslėptas kitas laiškas, neskaitomas, bet rimtesnis, ir jis sukėlė man didžiulį nerimą, nes aš nežinojau nei to užkoduoto laiško turinio, nei nebuvau visiškai tikras, ar tas šifruotas laiškas, paslėptas tarp juokingo laiško eilučių, išvis yra.

Visgi perskaičiusi šį romaną pasijutau taip, tarsi suvalgiusi aukščiausios klasės šefo ruoštą patiekalą iš geriausių produktų, kuris man buvo neskanus. Viskas kūrinyje puiku, nieko negalima prikišti, tačiau emocinio įspaudo manyje jis nepaliko, dvasios nepakylėjo, proto nesužavėjo ir antrą kartą jo neskaityčiau. O gal kaip tik reikėtų knygą pasiimti po kokio dešimtmečio ar dvidešimtmečio, gal tuomet sugebėsiu tinkamai įvertinti jo nuostabumą?

Kitos dienos buvo kažkokios keistos, tarsi mes visi staiga būtume pabudę iš sapno ir pasinėrę į gyvenimą, nors kartais atrodydavo visiškai priešingai, lyg visi staiga būtume nugrimzdę į sapną. Ir mūsų kasdienis gyvenimas ėmė bėgti pagal šiuos normalius parametrus: sapne gali visko nutikti, ir mes visi viską priimame taip, kaip nutinka. Tačiau judesiai gali būti skirtingi. Mes judame kaip gazelės arba kaip tigras, svajojantis apie gazeles. Mes judam kaip Vasareli paveikslas. Mes judame taip, tarsi neturėtume šešėlio ir tarsi šis siaubingas faktas mums nerūpėtų.

152 klasikiniai puslapiai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 3

Pasidalinkite savo mintimis