Apie prisijaukinimą
O juk taip įdomu pažiūrėti į pasaulį iš kitos perspektyvos. Tolimos ir gniaužiančios kvapą. Ir kartais dėl to visiškai nereikia trenktis iki Afrikos. Gali pabandyti, pavyzdžiui, pažvelgti garbaus amžiaus žmogaus akimis.
Mane visuomet stebindavo senučiukų begalinis noras (netgi poreikis, sakyčiau) bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kur tik pasitaiko proga – autobuse, poliklinikoje, prie laikraščių dėžutės, stotelėje, banke, prie kiosko, lifte, parke, laiptinėje, pašte. Nekalbu apie tuos atvejus, kai jie paprašo perskaityti smulkiomis raidėmis parašytą tekstą arba padėti išsispausdinti eilės numeriuką. Dažniausiai jie užmezga pokalbį vien dėl paties bendravimo fakto.
Ir jei dabar atrėši man, kad pagyvenę žmonės yra labai vieniši, todėl stengiasi išnaudoti bet kurią įmanomą pokalbio galimybę, pasakysiu, kad visuomenėje turime tikrai nemažai tiek pat vienišų paauglių ir jaunų žmonių, bet jie ypatingai retais atvejais (niekuomet?) nepuls šnekinti nepažįstamųjų. Kodėl?
Vienas atsakymo variantų man toptelėjo šiandien, kai mielas senjoras bibliotekos rūbininkei tris kartus linkėjo kuo geriausių metų, paskui, šiaip ne taip ant pečių užsimetęs sunkią (nuo knygų) kuprinę paprašė josios pažiūrėti, ar petnešos nepersisukusios, vieną gi reikėjo pataisyti, tuo pačiu (taisomas) jis pasigyrė, kad su kuprine daug patogiau, nes rankos lieka laisvos, dar kartelį palinkėjo kuo geriausių metų ir linksmas išėjo (lauke pats sau garsiai pasiskundė dėl šalto oro). Ir aš pagalvojau, kad kai tiek daug metų pragyveni pasaulyje, jis Tau tampa labiau SAVA vieta, nei yra naujokams vaikams, paaugliams ar jaunimui.
Kai mano geriausiai mažajai draugei A. mama praneša, kad vakare apsilankysiu, ji visą dieną nenustygsta vietoje, kartodama mano vardą, tačiau atėjus pirmąsias dešimt-penkioliką minučių sėdi drovi, sukryžiavusi kojeles, tyli ir į visus klausimus atsakinėja tik galvos linktelėjimais arba sukiojimais, vėliau įsidrąsina ir prasideda visi smagumynai. Tikriausiai analogiškai mes visą gyvenimą pratinamės prie šio pasaulio. Maukšlinamės dideliausias ausines, kad atsiribotume nuo svetimos aplinkos, šnairuojame į kiekvieną nepažįstamąjį, norintį mus užkalbinti, lipame laiptais, kad tik išvengtume važiavimo liftu su kaimynais (ir priverstinio šnekėjimo). Nes mūsų pasaulėlis dar mažas, jis telpa keliasdešimtyje kvadratinių metrų, visa kita reikia prisijaukinti, prisipratinti, paversti labiau savu, artimesniu, šiltesniu.
O kai sulauki įspūdingo amžiaus ir šį uždavinį būni įgyvendinęs, kai visas pasaulis yra jaukūs Tavo namai, apie kokias kliūtis šnekinti bet kurį sutiktą žmogų galime kalbėti?
Prižadu sau pasistengti šiais metais prisijaukinti kuo daugiau pasaulio. Ne dėl pašnekesių su nepažįstamaisiais. Dėl įstabiai gero jausmo, kad visur esi namuose.
Hits: 0
23 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
graži ir įdomi mintis.
“nusikopijuosiu” 🙂
Mielai prašom!
Ei, kaip čia tobulai Tu sugalvojai! 🙂
Geras įrašas Jovita 😉
Nu ačiū!
Įkvėpė sustoti ir apsižvalgyti kiek daug dalykų pasaulyje prabėgu. Ačiū, beto nusižiūriu tavo pažada 😀
Ir man patiko tavo pastebėjimas:)
Kartais kai kas nors paprašo paskaityti, nes paliko namie akinius…pagalvoju, kad atrodau taip, kad manim galima pasitikėti:))
Reiškia ne tik pasaulį jaukiniesi sau, bet ir kitam gali to pasitikėjimo savim padovanoti:)
kaip smagiai ir taikliai “isvartei” 🙂
Labai gražūs ir šilti pastebėjimai 🙂
turbut geriausias skaitytas tavo irasas 🙂
Esu laiminga, skaitydama Jūsų pagyras.
aš, matyt, senstu, nes jau kartais užkalbinu žmones lifte ar eilėje 🙂
Nerealiai. Aš irgi noriu panašų pažadą sau duoti. Ypač dabar, ir čia, kur esu.
Ačiū už gražias mintis.
Linkėjimai iš toli :*
“Ir jei dabar atrėši man, kad pagyvenę žmonės yra labai vieniši, todėl stengiasi išnaudoti bet kurią įmanomą pokalbio galimybę, pasakysiu, kad visuomenėje turime tikrai nemažai tiek pat vienišų paauglių ir jaunų žmonių, bet jie ypatingai retais atvejais (niekuomet?) nepuls šnekinti nepažįstamųjų. Kodėl?”
Todėl, kad protaujantiems žmonėms su amžiumi kompleksai nyksta, o noras bendrauti išlieka.
Aiste, ačiū.
Adi, nepaprastai taikli pastaba!
Paskaičiusi Tavo įrašą, supratau, kad senstu :))))))
Ir dar… prisiminiau, kaip vaikystėje gėdindavausi mamos, kuri kalbėdavo su nepažįstamais žmonėmis, pardavėjomis, negailėdavo replikų ir pajuokavimų, o aš mirdavau iš gėdos ir norėdavau prasmegti skradžiai:) Prieš kurį tai laiką pastebėjau tą “mamą” savyje :))))
Ieva ir wriedna, jei senti reiškia prisijaukinti pasaulį, tai manau, kad senti ne taip jau blogai.
Ir ne tik senjorai žinok taip dar, mano mama irgi taip daro ir ne tik dabar, bet ir kiek aš ją prisimenu 🙂 anksčiau jei šalia stovėdavau tai net gėda būdavo, ypač paauglystėje, nu “tipo, kad prie žmonių kabinėjasi”, bet dabar aš į tai žiūriu taip labai panašiai filosofiškai kaip ir tu. Su Naujaisiais 🙂
o dieve, tik ką perskaičiau, kad jau vos ne identiškas į rašas buvo…raustu…
Nėr čia ko rausti, jei ne viena mama taip daro 😉 Trumpam sukėlei man déjà vu, kad kažkur jau tai buvau skaičiusi, bet man patinka šis jausmas!
Jaunam visai neįdomu ir nėr kada šnekėti su vyresniais žmonėmis, jis pats nori patirti pasaulį, sugerti jį į save – tiesiogiai, per knygas, per filmus, muziką. Jaunas žmogus paprastai būna žmonių apsupty, o jeigu ir jaučiasi vienišas, tai jam į savo pasaulį reikia kito jauno žmogaus, o ne seno – tai taip natūralu ir suprantama…
O seno žmogaus akimis pasaulis gali atrodyti visoks, nebūtinai jaukus, – ir atsibodęs, ir neteisingas, ir net labai svetimas dėl pasikeitusių laikų ir papročių, nepriimtinos masinės kultūros, dėl nusistebėjimo, kad taip vertinami beverčiai dalykai, kad neproporcingai iškeliama jaunystė ir negerbiama senatvė. O dar jei prisideda asmeninės bėdos… Turbūt ne taip paprasta pasiekti, kad senatvėje būtum giedra(s) ir išmintinga(s) nebambeklė(-is). Laimė, didelė dalis net ir nelaimingų žmonių į senatvę daugiau ar mažiau nugiedrėja.
Šis tavo įrašas, matyt, buvo bandymas pasimatuoti giedros senutės akinius. Linkiu, kad senatvėje taip ir matytųsi.
P.S. Iš pradžių parašiau “Pink senutės akinius”, bet paskui pataisiau į “giedros senutės”, nes tai ne tas pats. Nugiedrėti – tai rausvą spalvą sumaišyti su įvairiom pasaulio spalvom, nevengiant ir juodos, bet NUGIEDRĖTI VIS TIEK. O “Pink senutė” tai tokiam amžiuj atrodytų truputį siauraregiška – lyg pasirinkusi matyti tik tai, kas teigiama ir gražu.
Siaubas, kiek prirašiau, bet būtinai dar turiu pasakyti, ką dabar supratau – kad visas gyvenimas, bent jau nuo tada, kai užaugi, yra GIEDRĖJIMO PROCESAS…
Manau, kad pykčio, pesimizmo ir nusivylimo yra tiek jaunų, tiek senų žmonių tarpe, jei į senatvę įgyji išminties, o ne nukvailėji, išmoksti į viską žiūrėti ramiau ir pozityviau.
ezerosala, kaip gražiai parašei – nugiedrėjimas 🙂