Italo Calvino: Nematomi miestai

Atvykęs į kiekvieną naują miestą, keliauninkas vėl randa tą dalį savo praeities, kurios nebežinojo turįs: keistumas to, kuo nebesi ar ko nebeturi, užklumpa tave netikėtai svetimose, dar neužvaldytose vietovėse.

Kad ir kaip mylėčiau jūrą, pievas, dykumą, miškus, upes ir sodus, miestas kaip būtybė man visuomet kelia mistišką susidomėjimą ir susižavėjimą; keliaudama stengiuosi įspėti ir pažinti magiškuosius miesto elementus, perprasti ir prisijaukinti jo savitumą, užčiuopti pulsą, pajusti kvėpavimo ritmą, į atminties dėžutę įsidėti jaukiausią skersgatvį ar žvaigždėtą tiltą, vieną kitą įsirėžiantį veidą. Tikriausiai todėl ir savo tinklaraštį, bent jo pavadinimą, sieju su miestu. Nes užburia. Ir štai, įsivaizduok, visa knyga apie tai!

Miestai irgi manosi esą sukurti iš proto arba iš atsitiktinumo, tačiau nei vieno, nei kito nepakanka jų mūrams atlaikyti. Kuris nors miestas džiugina tave ne savo septyniais arba septyniasdešimt septyniais stebuklais, o tuo atsakymu, kurį pateikia į vieną iš tavo klausimų.

Geras knygas papildomai vertinu pagal tai, ar jos galėtų būti Gyvenimo Knygomis, ar ne. Tai ši, mano nuomone, galėtų. Mažutė (tik 198 puslapiai), jauki, stebuklinga, pilna užburiančių gyvenimo tiesų ir atradimų. Italo Calvino apie ją: ši knyga – tai sapnas, užgimstąs miestų, nebeišgalinčių būti savimi, širdyse. Paskutinės prieš tai mano skaitytos knygos autorius Salman Rushdie taipogi taikliai įvertina: jis rašo apie tai, ką tu visada žinojai, bet niekada anksčiau nepagalvojai.

Bet atsitinka, kad, eidamas palei aklinas to miesto sienas staiga, kai to tikiesi kuo mažiausiai, išvysti atsiveriant siaurutę angą, ir pasirodo kitas miestas, o po akimirksnio pradingsta. Gal čia visų svarbiausia – išmanyti, kuriuos žodžius turi ištarti, kuriuos veiksmus atlikti, kokia tvarka ir kokiu ritmu, o gal pakanka vieno žvilgsnio, atsakymo, kieno nors duoto ženklo, pakanka, kad kas nors ką nors atliktų vien tik iš malonumo tai daryti, ir kad tas jo pajaustas malonumas persiduotų kitam – ir tą akimirką pakinta visos erdvės, aukščiai, nuotoliai, miestas pasikeičia: tampa kristališkas, vaiskus, tarytum laumžirgis. Tik reikia, kad viskas atsitiktų lyg netyčia, neteikiant tam per didelės reikšmės, nesidedant, esą įvykdei lemtingą veiksmą…

Kaip geras mokytojas yra tas, kuris ne pateikia mokiniui tiesą, o padeda pačiam ją surasti, taip geras rašytojas ne papasakoja istoriją, o sužadina skaitytojo vaizduotę, mano nuomone. Tokiomis akimirkomis mintimis keliauju į žaviausius pasaulius (pavyzdžiui, tą, kuriame kiekvieną dieną naudojiesi tik naujais produktais – ką tik išvyniotu muilu, niekad nespausta dantų pasta, rengiesi pirmą kartą dėvimais rūbais ir taip toliau – smagus šviežumas kiekvienoje detalėje!) arba užvertusi knygą ir užmerkusi akis, arba fiziškai skaitydama toliau, bet žinodama, kad turėsiu grįžti į tuos puslapius iš naujo, nes fantazijos įsibėgėjimo taip lengvai nenumalšinsi. Ir jei kartais skaitydama kokiais penkiais – šešiais šimtais puslapių besididžiuojančias knygas sunkiai įstengiu išrinkti vertą dėmesio ištrauką, šiame jaukiame stebuklėlyje sukaišiojau ne vieną žymeklį vietoms, kurias skaityčiau ne po kartą ir ne po du, išskirti.

Gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus; jei jis yra, tai jis jau čia, tas pragaras, kur mes gyvename kiekvieną dieną, kurį mes sukuriame būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugelio lengvai pasiekiamas: sutikt su pragaru ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis – rizikingas ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei mokymosi: ieškoti ir išmokti atpažinti tuos ir tai, kas to pragaro viduryje ne pragaras, tada padėti jiems tverti ir išlaisvinti jiems erdvę.

Jeigu patiks Nematomi miestai – rekomenduoju Italo Calvino Jeigu keleivis žiemos naktį; tiesa, knyga įdomi dėl visiškai kitokių dalykų, bet ne mažiau įtraukianti (trumpa ištrauka čia, apačioje).

Hits: 12