Apie galią keisti

Šiuolaikinio vaikų auklėjimo metodai dažnai pabrėžia, kad išsakydami komentarus apie vaiką, jo elgesį arba elgesio padarinius turime vengti generalizuotų apibūdinimų: koks tu žioplys, ir vėl pieną išliejai, liaukis būti toks peštukas, tu niekada manęs neišgirsti iš pirmo karto, ir panašiai. Mat vaiko savęs vaizdas dar tik formuojasi, ir girdėdamas tokius teiginius iš artimų (arba tolimų) žmonių, jis ima taip apie save galvoti – esu žioplys, esu peštukas, niekad neišgirstu. Tai neskatina keisti savo elgesio, priešingai, suteikia pasiteisinimą toliau tęsti veiksmus, patvirtinančius jo tapatybę – nėra prasmės stengtis atsargiai nešti pieno stiklinę, vis viena juk esu žioplys ir jį išliesiu.

Tiesa, kai kalbama apie pozityvius dalykus, remdamiesi šiuo principu galime koreguoti vaiko elgesį ir stiprinti jo savivertę apibūdindami jį kaip žmogų: kaip įdomiai nupiešei, tu labai kūrybingas, džiaugiuosi, kad esi toks atsakingas ir pasirūpinai broliuku, ir taip toliau. Tikėtina, kad kitą kartą (o gal po penkerių ar dešimties metų) vaikas prisimins šiuos žodžius, kai reikės apsispręsti, kaip elgtis, ir pagalvos – esu atsakingas, todėl pasielgsiu atsakingai!

Gyva

Žinoma, suaugę jau daugmaž turi susidarę savęs vaizdą, todėl nėra tokie jautrūs šioms taisyklėms, tačiau mes nuolat jį pasikoreguojame girdėdami informaciją apie save iš aplinkinių. Pavyzdžiui, anksčiau aš nerūšiuodavau šiukšlių, nes… na, tie patys kvaili pasiteisinimai – nėra vietos daugeliui šiukšliadėžių, (… koks dar gali būti? Neatsimenu). Tada viena draugė atėjo į svečius ir ieškodama, kur išmesti plastiko pakuotę, nuoširdžiai nustebo – kaip, nerūšiuojat? Jau kas kas, bet tu, Jovita, tikrai galvojau kad rūšiuoji! Šios frazės pakako, jau to paties vakarėlio šiukšlės buvo rūpestingai surūšiuotos, ir nuo šiol man ranka nekyla mesti plastiko ar popieriaus į bendrų atliekų kibirą. Tai ačiū tau, Simona, kad gerai apie mane galvojai! Tas galvojimas privertė iš tiesų pradėti elgtis geriau.

Na, o rūšiuodama pastebėjau, kiek siaubingai daug plastiko naudojame, taip norėtųsi mažiau teršti planetą. Savo maišelius į prekybcentrius jau senokai nešamės, kad neimtume tų plastikinių, o jei kartais ir tenka, tą patį naudojame kol suplyšta. O va neseniai buvau maloniai nustebinta, kai turguje perkant uogas mane prekeivis paragino kitą kartą atsinešti vėl tą plastikinę dėžutę su skylutėm, kur jie uogas deda, kad panaudotume vėl. Tikrai taip ir darysiu!

Taip mažais žingsneliais ir keičiame savo pasaulį – kalbėdami apie kitus gerai raginame juos būti gerais, rūpindamiesi planetos švara susikuriame švaresnę aplinką sau. Mes galingi.

Facebook komentarai

Share your thoughts