Karen Blixen: Iš Afrikos

Joks naminis gyvūnas nebūna toks tylus kaip laukinis. Civilizuoti žmonės prarado gebėjimą būti ramūs ir turi mokytis tylos iš laukinių, jei nori, kad šie juos priimtų į savo tarpą. Medžiotojas, juolab medžiotojas su kamera, pirmiausia turi išmokti meno judėti pamažu, nedaryti nieko staiga. Medžiotojai negali pasiduoti įkvėpimui, jie turi derintis prie vėjo, prie kraštovaizdžio spalvų, kvapų, jie turi prisitaikyti prie aplinkos ritmo, paklusti jam. Kartais aplinka nuolat kartoja tą patį judesį, ir jie privalo taip pat jį kartoti.
Pagavęs Afrikos ritmą, suvoki, kad tai ir jos muzikos ritmas.

Kažkodėl ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą – nežinau, pavadinimas man atrodė kažkoks nepatrauklus, ir jei jau autorė nesugalvojo kaip įdomiai pavadinti savo kūrinį, tai kas ten jame iš viso gali būti gero. Tačiau, pasirodo, klydau!

Pirmykštis Afrikos miškas — paslaptinga vieta. Tarsi patenki į senųjų gobelenų gelmes, vietomis išblukusias, vietomis patamsėjusias nuo amžiaus, bet nuostabiai turtingas žalių atspalvių. Dangaus čia nematyt išvis, bet saulės spinduliai, prasiskverbdami pro lapiją, mirga įvairiausiais, keisčiausiais būdais. Pilkos kerpės, nukarusios nuo medžių ilgomis barzdomis, ir visur išsidraikiusios lianos teikia tam miškui paslaptingumo, mįslingumo.

Tiesa, pats kūrinys nėra kažkoks grožinės literatūros romanas, jame Karen Blixen tiesiog pasakoja apie savo gyvenimą Afrikoje – kaip ten tvarkėsi fermoje, kaip augino kavamedžius, medžiodavo safaryje, bendravo su vietiniais bei kitais į Juodąjį žemyną atklydusiais europiečiais. Tačiau knyga įdomi ne tuo, kad labai egzotiška, o autorės gebėjimu objektyviai perpasakoti kultūrinius bei mąstymo skirtumus tarp afrikiečių ir europiečių, nesumenkindama nei vienų, nei kitų. Jai pavyko subtiliai įsismelkti į čiabuvių pasaulėjautą ir nuoširdžiai, be kokių nors vertinimų, perteikti ją skaitytojui.

Žmonės, kurie naktį sapnuoja, miegodami patiria ypatingą palaimą, nežinomą dienos pasauliui, ramią ekstazę ir širdies lengvumą, panašius į burnoje tirpstantį medų. Jie taip pat žino, kad tikroji svajų didybė glūdi jų nevaržomos laisvės jutime. Tai ne diktatoriaus, primetančio pasauliui savo valią, laisvė, tai laisvė menininko, kuris neturi valios, kuris išvaduotas nuo valios. Tikrojo sapnuotojo džiaugsmą lemia ne sapno substancija, o tai, kad viskas atsitinka be jokio jo paties įsikišimo, kad tie dalykai jo nekontroliuojami.

Skaitydama knygą jaučiausi lyg plepėčiau su gera drauge, grįžusia iš tolimos kelionės – žodžiai liejosi laisvai, nepaprastai sudomindami. Nuostabiai įtaigūs gamtovaizdžių aprašymai, atviros pačios autorės jausenų išpažintys, o svarbiausia – puikus humoro jausmas, ne kartą privertęs balsu nusikvatoti, leido pasimėgauti knyga su didžiausiu malonumu.

Buvo nepaprastai mandagus, šypsojosi ir linkčiojo galvą, kai rodžiau jam kalnus ir aukštus medžius; regėjos, viskas jam buvo įdomu, bet niekas nebegalėjo jo nustebinti. Klausiau savęs, ar ta dermė radosi iš visiško pasaulio blogio nežinojimo, ar iš gilaus žinojimo ir susitaikymo su juo. Juk ar pasaulyje nebūtų nuodingų gyvačių, ar įsišvirkšdamas į kraują kaskart didesnę dozę jų nuodų įgytum jiems visišką imunitetą, rezultatas būtų tas pats. To senio veido išraiška buvo tokia pati kaip dar nemokančio kalbėti mažo vaiko, kuriam viskas įdomu, bet kuris natūraliai nesugeba stebėtis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 1