Alina Bronsky: Paskutinė babos Dunjos meilė

Ko Černove niekada nekeisčiau nei į tekantį vandenį, nei į veikiančią telefono liniją, yra laikas. Jis čia neegzistuoja. Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą. 

Oi, kokia fainuolė ta baba Dunja! Kažkaip labai priminė mano amžiną atilsį močiutę – aiškaus proto optimistę su puikiu humoro jausmu, begaline meile savo vaikams ir anūkams, draugiškumu kitiems ir nenoru senatvėje pradėt gyventi su jai besiperšančiais jaunikiais. O kur dar tas nuolatinis krapštymasis sode ir darže, ištvermė ilgoms kelionėms ir įgimtas taupumas!

Dėl šio panašumo knygą buvo itin smagu skaityti, nors tai nėra lengvabūdis kūrinys. Romane nejučia paliečiamos bendražmogiškos egzistencijos problemos, paprastas nuoširdus gerumas artimam, tikroji empatija.

Pasakojama apie senolės gyvenimą gimtajame kaime, kuris buvo visiškai ištuštėjęs dėl radiacijos po Černobylio katastrofos, bet babai Dunjai grįžus į gimtuosius namus vėl sulaukė atgimimo. Įdomu skaityti ir apie eilinius kasdienius reikalus, bet nutinka ir kai kas netikėto…

Rekomenduoju!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 22

Pasidalinkite savo mintimis