Žmonės, nesportuokit

2014-11-21

Pažvelgus į mūsų visuomenę ir šiuolaikinį gyvenimo būdą kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau, kad visos problemos kyla dėl kosminio dydžio nutolimo nuo pirmapradės gamtos. Valgom bele ką, prausiamės bele kuo, veidus tepliojam irgi bele kuo, tada išsigąstam pasekmių ir grįžtam prie žaliavalgiškos mitybos bei natūralios kosmetikos gamybos ir džiaugiamės rezultatais.

Ar matei kada laukinėje gamtoje žvėrį… gerai, kvaila klausimo pradžia, gal kai kurie apskritai laukinius gyvūnus tik zoologijos sode mato, bet tarkim, ar matei kada gyvūną, kuris neturėdamas tikslo susirasti maisto ar apsiginti nuo priešo eitų pabėgioti? Tiesiog taip, savo malonumui, kad raumenys prasimankštintų? Niekada ir nė už ką. Jeigu vilkas sotus, jeigu kiškio lapė nevaiko, tai jie guli išsidrėbę ir džiaugiasi laimės valandėle. Žmogus gi – priešingai, išsidrėbęs jaučiasi kaltas prieš save – va, galėčiau mažumėlę pasportuoti gi, laiko turiu. Tačiau.

Jeigu turi namie kokį vilko giminaitį šunį arba laukinės katės giminaitę naminę katę, turėtum pastebėti, kad gyvūnas niekuomet iš savo šilto guolio neatsikels ir iš karto nenubėgs – jis visuomet sąžiningai pasirąžo, ištempdamas visą kūną į vieną pusę, į kitą, išriesdamas nugarą, praskėsdamas pirštus ir taip toliau. Reikia imti iš gyvūnų pavyzdį.

Vaikšto paukščiai, vaikšto žmonės

O ar matei kada gyvūną, vairuojantį automobilį? Cha cha, žiū iki kokių absurdų galima nusivažiuoti, imant pavyzdžius iš gamtos! O jei rimtai, tai noriu pasakyti, kad vaikščiojimas (su tikslu geriau) yra pats nuostabiausias natūralus sportas, kur dirba visi raumenys, sparčiau tuksi širdis, suaktyvinama kraujotaka ir taip toliau, nes visi gyvūnai, po velnių, vaikšto, tik vieni dviem, o kiti keturiom kojom. Šiandien teko savo mašiniuką atiduoti rūpestingiems serviso vyrukams, tai į kokius septynis taškus suvaikščiojau pėsčiomis, gavau progos ne tik pakankamai pasidžiaugti pirmuoju sniegu, bet ir natūraliai sveikai pasimankštinti. Sakysi: nėra kada vaikščioti, laikas – pinigai. O sporto klubo abonementas – ne pinigai? Tikrai juokingas tas šiuolaikinis žmogus – sutaupo, tarkim, per dieną dvi valandas visur važinėdamas automobiliu (irgi pinigai), o tada tas dvi valandas praleidžia sporto klube (vėl pinigai), ir dar, aišku, iš sporto klubo grįžta automobiliu. Vaikščiokit, žmonės, šokinėkit iš džiaugsmo, jei tikrai norisi, o jei kažkur nespėjat – bėkite, juk tam ir duotos mums stiprios kojos! Jei to mažai – išvalykite langus, žaiskite su atžalomis judrius žaidimus, nukaskite sniegą kieme; užsiimkite tikslinga veikla, verčiančia judėti, o ne betiksle, skirta vien tam, kad judėtumėt.

Dar vieną skirtumą pastebėjau tarp mūsų, Vakarų (suprask: ak-taip-labai-išsivysčiusios) visuomenės ir likusio (suprask: atsilikusio) pasaulio – mes žiauriai mėgstam sėdėti ant kėdžių, fotelių, sofų, ir, savaime suprantama, patogiųjų sėdynių autobiliuose, kai tuo tarpu Azijoje ar Afrikoje žmonės sėdi tiesiog ant žemės, ant grindų, nebent kartais kokią pagalvėlę po subiniuku pasideda. Nes – alio ir vėl – gamtoje nėra kėdžių! Jeigu kiškis ir tupi ant kelmo, tai užpakalinių letenų žemyn nenuleidžia. Toks kvailas dalykas, atrodo, bet nuo to mūsų nuolatinio aukštuminio sėdėjimo atrofuojasi užpakalinės kojų dalies raumenys, trumpėja sausgyslės, skauda nugarą, stabarėja klubų raiščiai, krypsta stuburas, tinsta kojos, išsišauna mėlynos gyslos, ir dar dešimtys negandų atsiranda. Gal dėl to aš nesąmoningai, dažnai to nė nepastebėdama pasikišu kojas po užpakaliu ar atsisėdu vadinamąja turkiška sėdėsena, bent iš dalies, viena koja, jei situacija neleidžia kitaip. Nes sėdėti reikia taip, kad kojos būtų viename lygyje su užpakaliu. Taip yra natūralu, taip yra gamtoje (ir bendruomenėse, kurios yra atsilikusios – suprask: mažiau nutolusios nuo gamtos).

Pabaigai noriu pasidalinti vienu įdomiu pastebėjimu ne į temą. Nors gal kai kam atrodys į temą, nes kai kam sportas asocijuojasi su (ne)storumu. Visuomet galvojau, kad rankinės yra žiauriai universalus dalykas, kurioms nesvarbu, ar Tu nešioji XS dydžio rūbelius, ar XXXXL. O va neseniai apžiūrinėjau vieną rankinę (kurią paskui, aišku, nusipirkau), ir pardavėja klest man: jūs tokia lieknutė, jums puikiai tiks ši rankinė, ir ant peties galėsite nešioti. Nes gi pasirodo (niekad nebūčiau pagalvojusi) tam tikro ilgio rankenų rankinės stambesnių gabaritų moterims ne visuomet ant peties įsitaiso, tenka rankoje nešioti. Man patogiau turėti galimybę rinktis. Tai ir nusipirkau, sakau.

Smagaus savaitgalio!

7 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams