Rytinio kamščio filosofija

2008-09-05

zibintai.jpgKaip jau ponaitis Vidmantas yra pastebėjęs, ruduo apie savo atėjimą nebūtinai praneša ūkanotais rytais, tįsiais voratinklių glėbiais, kuo puikiausiai užtenka įprastu laiku išvažiuoti į darbą ir supranti: viskas jau nebe taip kaip buvę. Tarkim šiandien vietoj įprastų vasarinių dešimties minučių darban myniau visas keturiasdešimt penkias.

Nesu iš žmonių, švaistančių savo nervų ląsteles dalykams, kurių negali pakeisti, ir laiką kaitaliojant pirmą bėgį su laisvu praleidau kurdama mintyse dramatiškus realybės atspindžius. Pavyzdžiui, tas kelkraščiu važiuojančių gudruolių įleidinėjimas į savo eilę. Esu pakankamai mandagi vairuotoja, tik mane labai atbaido žvilgsnis „merga už vairo – niekada neįleis”. Tokiems leidžiu pasitvirtinti savo nuostatas. O bet tačiau kokia drama užverda mano kraujyje, kai jau gerą gabalą kelio prasismaukius ta nelaiminga pirmos / laisvos pavaros kombinacija atlekia kelkraščiu niekšiškas gudruolis, gražiai mirksėdamas posūkiuku pasiprašo (absoliučiai negaliu pakęst, kai lenda nesiprašydami), įleidžiu, o jis minutę pavažiavęs nusprendžia, kad judame per lėtai ir vėl grįžta į nedoros kelią (kelkraštį)!

O dar šiandien vienas gigantiškas visureigis sukūrė autostradoj ketvirtą eilę ir važiavo žole, žinok.

Paskui sumaniau įleidinėti automobilius, kurių stabdymo žibintai aiškūs ir ryškūs. Aišku, iš priekinio kampo, kuriuo jie prašosi priimami, anų nesimato, bet kartais galima nuspėti. Pirmą vietą šįryt laimėjo Toyota Picnic – paskui tokią ir rūkuotą naktį važiuočiau be problemų.

Ir dar šįryt turėjau visas keturiasdešimt penkias minutes įsitikint, kad pirksiu mašiniuką tik su automatine pavarų dėže. Nes iki vasaros dar toli, ir kamščiai džiugins dar ilgai ilgai…

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams