Atsitiktinis šabloniškumas
Pasaulyje yra nemažai standartinių klausimų, kurie mane pakankamai labai trikdo. Pavyzdukais galėtų būti: kokios muzikos klausau, kokia mano mėgstamiausia spalva (Tu sakai rožinė, aš sakau Tu stereo+tipas, blogiau gali būti tik mono+tipas), arba ką veikiu laisvalaikiu. Tikrai daug išsamiau galėčiau nupasakot ko kiek padarau darbe per dieną, bet laisvalaikis – juk jis tam ir yra, kad veikčiau viską, kas šauna į galvą, ne? Nepaprastai mėgstu dainuoti ir fotografuoti, bet nė velnio netobulinu savo įgūdžių, stūgauju ir pyškinu tikrai siaubingai, nu bet gi man laisvalaikis, ir man patinka tai daryti taip kaip moku! Labai geras dalykas yra ausinės, pasigarsinu tiek, kad negirdėčiau savo balso, ir tinka. Iki negalėjimo meniškos mano nuotraukos:
Į standartinius klausimus protingiausia būti pasiruošus standartinius atsakymus. Nepradėsiu gi kiekvienam sutiktam paisalioti apie tai, kokia neaprėpiamai nenusakoma asmenybė esu ir kokias moralines kančias man sukelia prašymas apibrėžti savo laisvą laiką keliais sakiniais. Kažkurį kartą pasiteiravus, ką veikiu po darbo, įsižiebė rožinė lemputė kaukolės kamputy – tinklaraštį rašau, sakau. Gi va, ko ne geras atsakymas?
Tai yra dalykas, kurį, kartu su knygos skaitymu, atlieku rutiniškai dažnai. Paprastai laisvalaikiu smagiausia veikti dalykus, kurių nesu dariusi – vakar atsisėdom dviese su šuniu mūsų mielo miegamojo mikrorajono vidury esančioje pievutėje ir stebėdamos iš mikriukų byrančius rugsėjo žmones, kontempliavome. Gal taip daugiau niekad gyvenime neatsitiks, bet tai yra tai, ką aš dievinu veikti laisvalaikiu – susikurti žavius spontaniškus nutikimus.
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
Standartinių klausimų – atsakymų dažniausiai neįmanoma išvengti. Susipažįstant išvis neįmanoma kitaip, nes didelė dalis žmonių mano, turbūt, kad yra standartinis laisvalaikis, pomėgiai ir t.t.
O aš dažniausiai vadovaujuosi tuo, kad geriau patylėti, nei sakyti bele ką. Va dabar nauja vieta gyvenamoji, tai nauji kaimynai. Vis susitinkam išėjus parūkyti, bet pasisveikindavom ir tiek, be visų privalomų atributų. Bet vakar vienas girdėjęs kad nemiegu, užsuko paprašyti kad pavaišinčiau cigarete. Ir kalba visai kitokia, ir pašnekėjom ir susipažinom rimčiau. Atėjo akimirka, kai galima jau gali kažką pasakyti ir nereikia to dirbtinumo. Nu natūraliau viskas
Nors dar pagalvojau, kad gal karts reikalingas ir tas šabloniškumas. Nes gali sudaryti įspūdį, kad esi nebendraujantis ar trenktas. Bet tada vėl pavojus, kad išduosi savo principus ir apsimeluosi prieš save.
Žodžiu, labai sunku man pažvelgti į tokią paprastą situaciją iš daug skirtingų taškų.
Sveika, Jovita, nekomentuoju, bet skaitau 🙂 Tiesiog nėra ką rašyti, nes gerai „išjaučiu” ką turi omenyje :* Linkėjimai
O man tokie klausimai visai netrukdo, nes daugiausiai aš klausinėju, mažai kas mam rašo tai.
regis panashumu atrandu su kiekviena diena 🙂
gera buvo paskaityti šias tavo mintis 🙂 viskas taip artimai pažįstama..
aš nekenčiu klausimo „kaip sekasi?” ir visų kitų tų standartinių klausimėlių, nes dažniausiai nėra ką į juos atsakyti 😉