Oi, tai bent pokštas!

2009-04-01

Skaitau Lao Dze mintis apie nieko neveikimą, nieko naujo nekūrimą, apie savaiminį ir netrukdomą pasaulio vystymąsi, ir man viskas taip panašu į situaciją, kurion priverstinai pakliuvo pasaulis. Uždarinėjamos gamyklos, iš darbo atleidinėjami pardavėjai, vietoj sargų įrenginėjamos apsaugos sistemos.

Ir visas vakarykštis pasaulis man ima rodytis kaip juokingas muilo burbulas, sukurtas iš netikroviško melo, kvailų iliuzijų ir saviapgaulės. Marketingistams mokami pinigai, kad jie padėtų visuomenei įteigti, jog reikia kažko, ko iš tiesų visai nereikia. Apsimetinėtojams gaminami produktai, teikiamos paslaugos, tokiu būdu sukuriant begalę darbo vietų, kurios iš tiesų yra bevertės, nes niekam nieko iš tų dalykų nė velnio nereikia. Neįstengdami įpirkti to, ko nereikia, žmonės netgi sugeba apsimetinėti turintys pinigų, kreditan tą, lizingu aną, koks skirtumas? Už neegzistuojančius pinigus, turint bevertį darbą, perkami nereikalingi dalykai. Visiems gerai?

Staiga kūdikis šūkteli: karalius nuogas! Švelniai pirštuku praduria įsitempusią muilo burbulo sienelę, viskas subliūkšta, ir lieka vargšai žiūrėti vienas į kitą nustebusiom (nustėrusiom?) akim. Kadaise buvę prie geldos, vėliau apsimetinėję, kad turi rūmus, vėl liko prie tos pačios, suskilusiosios… Stovi visi, savo gėdas delnais dangstydami, bando krizenti ir juokauti, nežino, ar jau visi suprato, kad buvo tapę apsimetėliais? Bet juk mano darbas buvo toks vertingas, kaipgi dabar esu niekam nereikalingas? Nejaugi pasaulis apsieis be mano nuostabių rankų ir išmintingos galvos? Kaip čia taip dabar?

Ką aš galiu pasakyti… Su balandžio pirmąja, mielieji apsimetėliai! Šiandieninė situacija pirštuku rodo, kas ko vertas, kas iš tiesų reikalinga. Tai kaip, juokinga?

7 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams