Henry Miller: Vėžio atogrąža

2010-02-18

Henry Miller Vėžio atogrąžaAš neturiu nei pinigų, nei turto, nei vilties. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Prieš metus, net prieš pusmetį, tariausi esąs menininkas. Daugiau apie tai negalvoju, aš tiesiog esu. Visa tai, kas buvo susiję su literatūra, nuo manęs atšoko. Dėkui Dievui, daugiau nebereikia rašyti knygų.
O kaip šita? Čia ne knyga. Čia paskvilis, apkalbos, diskreditavimas. Tai nėra knyga įprastine šio žodžio prasme. Ne, tai užsitęsęs įžeidinėjimas, spjūvis Menui į veidą, spyris į subinę Dievui, Žmogui, Likimui, Laikui, Meilei, Grožiui… kam tik norit.

Kai netenku vilties tapti tokia genialia rašytoja kaip Gombrowicz‘ius, prašau mūzos – bent apdovanok mane panašiu į Henry Miller‘io talentu. Jis man yra antrasis pagal mėgstamumą anti-rašytojas, tėkšiantis veiduosna anti-romanus. Čia tokis nuotykis man buvo nutikęs, kad aš nusprendžiau užsiregistruoti rašyk‘uose ir pažerti ten savo meno perlų, bet susilaukiau komentarų, a la „čia nėra jokio siūžeto“ (būtent su tokia ū raide), ir pagalvojau, kad velniop. Tai vat tokiems siūžetų mylėtojams ir mylėtojoms Miller‘io nevertėtų imti rankosna. (o Jūsų gyvenimas turi siūžetą? Nuosekliai vystomą veiksmą su prologu, dėstymu ir epilogu? Nes manasis tai teka sruvena vientisai, kaip atogrąžų tekstai)

Tik pamanykit, aš juk klaidžiojau po tuos tyrus prieš daug, daug metų. Iš mano jaunystės melancholijos neliko nė ženklo. Dabar dedu ant visko, kas buvo ar kas dar bus. Nepagydomai sveikas. Jokių graužačių, jokių apgailestavimų. Jokios praeities, jokios ateities. Man pakanka dabarties. Dienos, kuri yra dabar. Šiandiena! Le bel aujourd‘hui!

Nors iš pradžių buvo parašyta Vėžio atogrąža, tik po penkerių metų – Ožiaragio, aš pirma perskaičiau pastarąją. Nieko tokio, nes chronologinis nuoseklumas būtent taip ir išsidėsto – iš pradžių Miller‘is gyvena Amerikoje (ir tai aprašo Ožiaragyje), o paskui – Prancūzijoje (Vėžyje). Nieko tokio.

Aš – žmogus, siekiantis gyventi herojišką gyvenimą ir daryti pasaulį pakenčiamesnį pagal savo supratimą. Jeigu kurią nors silpnumo, atsipalaidavimo akimirką ar netekęs kantrybės aš išleidžiu garą – žodžiais stingstantį raudonai įkaitusio įniršio debesį, aistringą svajonę, slypinčią po poetinių vaizdinių apvalkalu, – ką gi, galite tai priimti ar nepriimti… tik netrukdykite man!

Ir man labai keista, kad šio rašytojo kūrybą daug kas tapatina su seksualine revoliucija, tarsi čia viskas suktųsi tik apie kekšes, jų vaginų vingius ir dulkinimąsi. Jei knygose ir yra paatviravimų apie seksą, tai tik todėl, kad, būdamas nuoširdus, autorius tiesiog pasakoja VISKĄ, o ne specialiai siekia sukelti kažkokias erotines asociacijas ar nupiešti skaitytojo pasąmonėje gašlius pornografinius vaizdelius. Čia – kaip ir visur – kas rūpi, ko labiausiai trūksta gyvenime, tą ir pastebi pirmiausia. Man, tarkim, daug įdomesnės pastraipos, kuriose Miller‘is stebisi dirbančiaisiais:

Didžiausias korektoriaus siaubas – grėsmė netekti darbo. Kai per petrauką susirenkam drauge ir kas nors paklausia: „Ką darytum, jeigu netektum darbo?“, per nugarą perbėga šiurpas. Arklininkas, rinkdamas arklidėje mėšlą, neįsivaizduoja baisesnio dalyko kaip pasaulis be arklių. Idiotiška būtų jam aiškinti, kaip klaiku visą gyvenimą rinkti garuojančius mėšlo gabalus. Žmogus gali pamilti net mėšlą, jeigu nuo jo priklauso jo gerovė bei laimė.

316 mėgstamų puslapių.

8 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams