giliau nei gali įsivaizduot

2007-10-15

Nors jau esu susilaukęs komentarų iš kelių kitų skaitytojų, jog PinkCity klausyti nereikėtų, bet visgi negalėjau neatsistebėti…“ Wtf?

Manęs ne tik klausyti, bet ir skaityti nereikėtų. Ir į mane žiūrėti, manęs liesti, su manim žaisti ir mylėtis, su manim pyktis ir ginčytis, vedžioti šuns, pabusti apsikabinus, juoktis iš absoliučiai beleko, su manim dirbti, žiūrėti filmų, planuoti gyvenimo nereikėtų.

Žmonės tai daro ne dėl reikėjimo, o dėl noro…

Be tikslo junginėdama tv kanalus spėjau išgirsti kažkokio kunigo žodžius, kad tikras džiaugsmas gimsta dvasios viduje, ir pagalvojau, kad vėlgi tai patvirtina apmąstytą laimės kardiogramą. Po velnių (taip negražiai pilasi žodžiai pacitavus kunigą, oi…), kodėl nuolat mūsų laimės ir džiaugsmo priežastimis yra išoriniai dalykai? Koks nors idiotas dėl savo kompleksuotos paauglystės sužalojimų ant manęs užšaukė, ir aš jau nebesišypsau? Saulė gražiai šviečia ir suddenly I‘m back? Wft?

Tai, dėl ko aš džiaugiuosi ir dėl ko aš esu laiminga, yra giliai viduj. Giliau, nei mano kūnas, nei mano proto buveinė smegenų vingiuose, nei kraujo pompos ir ląstelių atomai. Giliau nei mano kreivos mintys ir minkšti pūkuoti jausmeliai.

Ninos Ain’t Got No…I’ve Got Life vat dabar pasiklausyti nereikėtų, nebent nori.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams