Emo

2009-01-22

Kaune per pastarąją savaitę nusižudė trys paauglės, dvi iš jų – geriausios draugės; spėjama, kad visas jas paveikė liūdnos emo mintys apie gyvenimo beprasmybę. Vienos mano kolegės dukra prijaučia emo, tai dabar mama bijo ją iš namų išleisti, kad ko sau nepasidarytų. Kita kolegė džiūgauja: gerai, kad maniškė fyfa.

Kai studijavau psichologiją, mus mokė, kad svarbiausia mokėti su žmogum šnekėti jo kalba, gyventi jo aktualijom. Manau, geram žurnalistui taip pat tai nepakenktų. Nes kai situacija nušviečiama “taip, kaip aš suprantu”, apšviestieji dar labiau savaip interpretuoja ir galų gale mano bendradarbės šnabždasi, kad tos savižudės priklausė sektai. LRyto žurnalistas tai įvardina truputį kitaip: “…paaiškėjo, kad jos jautė simpatiją neformaliam jaunimo judėjimui „Emo” ir bendravo su jo nariais”.

Dieve mano, elementari subkultūra, kas per judėjimas? Narystės korteles dar gal dalina?

Dar aš galvoju, kad visai gali būti, jog sulaukusi Eglės Mickevičienės amžiaus savo išvaizdą panašiai darkysiuos, nes jau dabar, kai nueinu į FantasmAgorios puslapį, man pradeda svaigti galva tikrąja to žodžio prasme, gerai, kad negyvenu Vilniuj, o nepačiupinėjusi daiktų, kuriuos ant savęs dėsiuos, neperku (ta prasme paštu neužsisakinėsiu), tai truputuką daugiau pinigų sąskaitoj lieka. Bet jei koks mielas vilnietis, važiuodamas Kaunan į blogerių susitikimą, norėtų mane dovanėle pradžiuginti, tai pigiausiai prasisuktų su rožiniu Giggles angel raktų pakabuku arba juodai-rožiniai dryžuotom pėdkelnėm arba rožiniu plaukų laku arba…

***

Interviu su emo. 

28 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams