Graži ir kartu niūri mergaitiška istorija apie pereinamąjį gyvenimo tarpsį, nukelianti skaitytoją laiku į pokarį, o erdve – į saulėtąją Barseloną. Iš provincijos atvykusiai merginai tenka susidurti ne tik su kitonišku miesto ritmu, kur prabanga ir skurdas persipina su bohemiškos laisvės vilionėmis, bet ir su itin savitu giminaičių, su kuriais ji priversta dalintis namus, gyvenimu. [...]
Žiūrėdami į žmones, mes matome tikrai luošius, kartą pasakė mums Glenas, iš išorės ar iš vidaus arba iš išorės ir iš vidaus, kitokių nėra, galvojau aš. Kuo ilgiau žiūrime į žmogų, tuo labiau suluošintas jis mums atrodo, nes jis yra toks suluošintas, kokio mes nenorime matyti, bet koks jis iš tiesų yra. Pasaulis pilnas luošių. [...]
Tiesą sakant, man šlykštūs žmonės, kurie didžiuojasi savo lietuvybe taip, tarsi jie patys būtų ją sukūrę. Esu lietuvis ir tai man patinka. Būčiau žydas arba rusas – man taip pat patiktų. Net jeigu būčiau žiurkė arba tarakonas – sutikčiau. Krikščionybės įdiegtas mano būties vienkartiškumas man neleidžia puikuotis priklausomybe kažkokiai konkrečiai nacijai, bet visą šį trumpą [...]
Buvau girdėjusi pasakojimų apie moteris, kurioms ilgos valandos, prasėdėtos prie staklių, iškraipė kūnus, tad mėginant gimdyti jų kaulai tarsi įkalindavo kūdikį viduje. Tokiais atvejais ir motina, ir kūdikis mirdavo po nepakeliamų kančių. Net jauniausiems rišėjams įskausdavo nugaros, nutirpdavo galūnės, stingdavo pirštai, pervargdavo akys. Visas mūsų darbas tarnavo grožiui, bet kartais atrodydavo, tarsi kiekvienas kilimo siūlelis [...]
Kad ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų ketinimai, visi mes tokiu pačiu greičiu laiko tėkme esame plukdomi pasroviui.
Jau senokai buvau perskaičiusi visas tuo metu į lietuvių kalbą išverstas Murakami‘o knygas, mat žavėjo jose persipinanti šiuolaikinė mistika, žmonių tarpusavio santykių vingrybės ir tekančios saulės šalies egzotika – smalsu gi išvysti, kad ir kito pasaulio krašto gyventojai [...]
Ilgų knygų kūrimas – skrupulinga ir varginanti beprotybė: per penkis šimtus puslapių dėstomos mintys, kurias galima pasakyti per porą minučių. Verčiau apsimesti, kad tos knygos jau yra parašytos, ir pateikti jų santrauką, įvertinimą.
Kadangi knygos autorius nemėgsta daugžodžiavimo, nenoriu išsiplėsti ir rašydama jo kūrinių apžvalgą. Geriausiai jiems tinka pavadinimas intelektualus žaidimas, mano nuomone. Kiekvieną kartą, prasidedant [...]
Jis mėgino prisiminti ką nors panašaus, su kuo galėtų jį palyginti, bet nė vienas palyginimas netiko. Šis kvapas turėjo gaivumo, bet tas gaivumas buvo ne saldžiųjų ar pomerantinių citrinų, ne miros ar cinamono, ne garbanotųjų mėtų ar beržų lapų, kamparo ar pušų spyglių, ne gegužio lietaus, ne žvarbaus vėjo, ne šaltinio vandens… Kartu jis skleidė [...]
Atmintis yra siuvėja, ir užgaidi. Atminties adata nardo į vidų ir į išorę, šen ir ten. Mes nežinom, nei kas bus toliau, nei kas po to. Todėl kasdieniškiausias pasaulyje veiksmas, pavyzdžiui, atsisėsti prie stalo ir prisitraukti rašalinę, gali atgaivinti tūkstantį keisčiausių, niekaip nesusijusių nuotrupų, kartais ryškių, kartais blausių, tai kyburiuojančių, tai striuoksinčių, nukarusių arba išdidžiai [...]
Kiekvieną kartą tas pats suartėjimo ir atstūmimo šokis. Ateik, neik, suprask mane, nesikišk. Visų motinų, visų dukterų karo ir meilės šokis. Ji nesupranta savo dukters, nesupranta jos gyvenimo, kaip ir Viviana nesupranta Irenos, ir tai prasidėjo tuo pačiu laiku, kai joms buvo trylika. Kvietimą beregint pakeisdavo atstūmimas. Atstūmimas, kuris vis dėlto nedrąsiai šaukiasi motiniškos meilės [...]
O ar žinote, iš kur kilusi Ojdo pavardė? Neturiu nė menkiausio supratimo, atsakiau. Pamėginkit atspėti, pasiūlė jis. Iš Albanijos? Šalta, šalta, pasakė jis. Neturiu nė menkiausio supratimo, pasidaviau. Iš Suomijos, pareiškė jis. Šita pavardė pusiau suomiška, pusiau lietuviška. Tikrai, pritarė ponas Odeimas. Labai senais laikais lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo [...]
