• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Trent Dalton: Berniukas nuryja visatą

    2020-08-11

    Dalykas tas, sakė Bikė Dang, kad australų vaikystė esti tokia idiliška ir džiaugsminga, kupina iškylų į pajūrį, kriketo žaidimų kiemuose, kad suaugusiam australui nėra jokios vilties pateisinti savo vaikystės lūkesčius. Dėl idealios vaikystės šioje didžiulėje rojaus saloje esame pasmerkti liūdėti, nes nors mūsų bronziniai veidai byloja priešingai, giliai širdyje neabejojame, kad niekados nebūsime laimingesni, negu [...]

    Hannah Kent: Gerieji žmonės

    2020-08-10

    Bet tą akimirką Nensė pajuto bežadį raginimą pašnekinti Onję. Pajuto dvejonę. Skaudų ilgesio žvilgsnį. Taip dažniausiai ir būdavo. Asmeniškas skausmas, niekam nerodomas, bet kartais, per vieną atodūsį, kažkas prasiveria ir pamatai visa ko esmę, prieš durims vėl užsitrenkiant. Beveik kaip regėjimas. Trapumo kuždesys. Žemė suvirpa, paskui vėl ramu.
    “Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – [...]

    Michail Bulgakov: Jaunojo gydytojo užrašai

    2020-07-31

    Jis mostelėjo milžiniška ranka, priešais Korotkovo akis sutrupėjo siena, ir trisdešimt mašinėlių ant stalų, dzinktelėjusios skambučiais, užgrojo fokstrotą. Pajudėjo trisdešimt moterų ir, siūbuodamos klubais, gašliai trūkčiodamos pečiais, kreminės spalvos kojomis mėčiodamos baltą miglą, cirko paradu patraukė aplink stalus.
    Iš mašinėlių nasrų suskato lįsti balto popieriaus juostos, ėmė rangytis, karpytis, susisegti. Išlindo baltos kelnės su violetiniais antsiuvais. [...]

    Hannah Kent: Paskutinės apeigos

    2020-07-29

    Aš tyliu. Nusprendžiau užsidaryti nuo pasaulio, užrakinti savo širdį ir saugoti tai, ko iš manęs dar nepavogė. Negaliu leisti sau pamažu užgesti. Laikysiuos už to, kas esu viduje, ir stipriai apkabinsiu viską, ką mačiau, girdėjau ir jaučiau. Eilėraščius, kuriuos sukūriau skalbdama, šienaudama ir virdama, kol nuo rankų nusitrindavo oda. Sagas, kurias moku atmintinai. Skandinu viską, [...]

    Barbara Mertz: Raudonoji žemė, juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte

    2020-07-23

    Labai svarbi turtingo žmogaus rūmų dalis buvo sodas. Geriausiu atveju ten teliūškuodavo tvenkinys, apsuptas rūpestingai prižiūrimų medžių ir gėlynų. Kaip žino kiekvienas sodą turintis laimingasis, praleisti dieną patogiai įsitaisius žaliuojančių medžių pavėsyje, apsuptam saldžių kvapų, svajingai žvelgiant į skaidrų tvenkinio vandenį, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, o ypač jei dar gali stebėti, kaip kiti pluša.
    Vėl [...]

    Rasa Ambraziejienė: Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės

    2020-07-20

    Ir daosių uvei (neveikimas), ir hindusų akarma (neveikimas) kreipia į vidinį gyvenimą, į nesusitapatinimą su savo veikla. Tai, kas nutinka išoriniame pasaulyje, nėra pernelyg svarbu, bet labai svarbu tavo santykis su tuo, kas vyksta, tavo požiūris į visa tai. Susitapatinti ir išsitapatinti, susisieti ir atsiskirti – šiomis sąvokomis išreiškiamų vidinių mūsų būsenų įsisąmoninimas yra esminis [...]

    Hermann Hesse: Paskutinė Klingzoro vasara

    2020-07-15

    O Dieve aukščiausias, jo laukė tūkstančiai daiktų, stovėjo tūkstančiai sklidinų taurių! Nėra žemėje daikto, kurio nevertėtų nupiešti! Nėra pasaulyje moters, kurios nevertėtų pamilti! Tad kodėl egzistuoja laikas? Kam ta idiotiška kaita, kodėl negali būti audringo, sotinančio pastovumo? Kodėl jis dabar vėl guli vienas lovoje tarsi našlys ar koksai senis? Visą neilgą gyvenimą galėjai mėgautis, galėjai [...]

    Michelle Moran: Nefertitė

    2020-07-13

    Kai virš Tėbų leidosi saulė, ant kalkakmenio uolų žerdama paskutinius spindulius, ilga eisena nusidriekė per smėlį. Tarp kalvų vinguriuojančioje procesijoje pirmieji ėjo Aukštutinio ir Žemutinio Egipto viziriai, paskui Amono šventikai, o įdurmu sekė šimtai gedėtojų. Temstant smėlis staigiai vėso. Jaučiau jo smilteles sandalų galuose, o kai vėjas papūsdavo po mano plonu lininiu drabužiu, visa sudrebėdavau. [...]

    Edward St Aubyn: Motinos pienas

    2020-07-01

    Tomuko riksmas Robertui priminė jo paties bejėgiškumą: bedantės burnos niežulį, nevalingus galūnių trūkčiojimus, minkštą momenėlį, kuriame tūnančias smegenis buvo galima pasiekti mažiausiu nykščio spustelėjimu. Robertas prisiminė, kaip kadaise įsimindavo daiktus nė nežinodamas jų pavadinimo ar pavadinimus be pačių daiktų, puldinėjančių jį kiaurą dieną; tiesa, buvo ir dar šis tas, kas tik miglotai iškilo jo galvelėje: [...]

    Vaiva Rykštaitė: Pirmąkart mama

    2020-06-17

    Drauge su dukra manyje gimė motina. Ir nors negaliu ja būti kiekvienam mažyliui, nuo šiol esu kiekvienos motinos sesuo. Anksčiau naujai sutiktų moterų klausdavau, kiek joms metų, o dabar domiuosi, ar turi vaikų. Nes jei turi, tai greičiausiai žino mus siejančią evoliucijos paslaptį – po lopšinių švelnumu besislepiantį pasiutusios vilkės aršumą.
    Rykštaitės Trisdešimt man pasirodė perdėm [...]