Arachnodiziakas

2007-10-30

Gyveno Arachnė. Daili, iš mylinčios šeimos. Buvo nuaudusi keletą voratinklių – mielų, pusėtino taisyklingumo. Žinojo, kad jie skirti pasibandymui, todėl leido sau eksperimentuoti. Nukreivindavo kampus, improvizuodavo, ruošėsi tam tobulajam. Suaugo, nusprendė, kad laikas. Išsirinko tvirtą medį pagrindui ir pamažu su meile ėmėsi darbo. Audė plonytėles gijas, jungė į taisyklingą figūrą, stropiai laikėsi proporcijų. Pažvelgdavo iš toliau – trapus visatos modelis. Gražu.

Netyčia pro šalį ėjo žmogus. Šiek tiek nusivylęs pasaulio netobulumu. Šyptelėjo saulytė, jis pažvelgė šonan, pamatė švytintį voratinklį, spindintį rytinės rasos lašais. Priėjo arčiau, susižavėjo. Nuleido droviai akis Arachnė, leido visada būt šalia. Abu laimingi.

Vieną dieną žmogus pats nepajuto, kaip jį pradėjo šiek tiek erzinti voratinklio tobulumas. Jis ėmė žiūrėt atidžiau ir gilintis į kiekvienos gijos sujungimą, ieškodamas klaidos. Dūrė vienon vieton, pirštas apsivėlė voratinkliu, žmogus supyko. Arachnė nuliūdo, išsigando, pravirko. Puolė taisyt savo kūrinio, atleisdama, bet nusivylusi.

Žmogus atsiprašė. Tai galėtų būt laiminga pabaiga, bet niekas nesibaigė.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams