Dorothy švelniai užsimerkus dainuoja Somewhere Over the Rainbow

Helouvyyyniška nuotaika darbe labiau ta prasme, kad tris darbuotojus išleidžiam į nežinią. Ir kad visi jau nujaučia negerumą kitą savaitę šešias dienas dirbti.

O aš vis tiek / vis dar plaukioju pakibus kokius dešimt-penkiolika centimetrų nuo grindų ir nedrįstu to vadinti išsiblaškymu, kad pamirštu kasdienybės detales. Nes pavėlavimas į rytinį autobusą, du litai, šuns įdrėskimas į pilvą ar abejotino nuoširdumo kolegos frazė pakimba ore dviem minutėm (ir šis laikas vis trumpėja) ir dusliai nukrenta ant grindų, kurių nesiekia mano pėdos. Ir vėl gaunu saldainių (saldžiarūgščiai bon pari – seniai nebuvau voliojus burnoje), pamintiju apie Jį, lietus liaujasi. Viską pažymiu, mark as read, ir man ramiau. Tada neskubėdama galiu skaityt.

Vakar buvo mamos gimtadienis, ir pamačiau, kokie mes su broliais ir seserimis suaugę ir kokie iki skausmo panašūs.

Pavogė mano vieną bon pari, kniaukdama bent jau išsiprašiau, kad imtų raudoną, nes geltono neragavau.

Jokio ilgesio, absoliučiai, nė kruopelės, nes viskas bus. Ilgimasi juk to, ko nesugrąžinsi. Taip žmonės sako. Laikysiu Jo ranką, bučiuos man kaktą, snigs, sproginės švelniai rožiniai pumpurai, nusvilsim nugaras, susipyksim – kuris tąkart pirmas nusijuoks? Ir tie šimtai milijonų žodžių. Su daugiabriaunėm emocinėm potekstėm. Tai, ką visi jau sakė vienas kitam, ir ką dar sakys. Makes any sense?

Geriau tylėsiu. Prisilietus smakru įkyriai spoksosiu, kol Jis skaitys knygą (spoksojimas erzina kur kas labiau nei LNK žinios), ir tai bus iš karto mano vienas milijonas žodžių. Ir mano nerimastingų pirštų nunarpliotos žieminės kojinės ir šalikas bus keturi su puse milijono žodžių. Ir mano nebylūs blogo įrašai liudys šventas tiesas apie viską, ką kada nors galėčiau pakuždėti. Ir užmigimas padėjus galvą ant peties. Paties brangiausio.

Hits: 0