Apie priklausomybes

2010-02-02

Vos gimęs kūdikis yra neįtikėtinai labai priklausomas nuo aplinkos, augant žmogus tampa vis labiau savarankišku, ir, reikia manyti, kad absoliuti nepriklausomybė nuo visko, kas supa mus, turėtų būti galutinė siekiamybė (taip mano ne tik budistai, bet ir aš).

Aš pati sau saulė

Pamenu svaigias akimirkas gavus pirmąją algą, už kurią galėjau prisipirkti kokių tik noriu batų ir drabužių (veiksmas vyko Amerikoje, todėl neabejok jo realistiškumu – ten tikrai nereikia arti porą savaičių, kad įstengtum įsigyti džinsus), finansinė nepriklausomybė pakylėjo mane ant savo pūkuotų sparnų (ir kol kas dar nenubloškė žemėn). Aš tikriausiai visuomet buvau labai savarankiška, ir kai paauglystėje man reikdavo kaulyti pinigų iš tėvų arba jiems padedant rinktis rūbus, mane slėgdavo priklausomybės našta, ir suaugėliškas amžius man visų pirma asocijuojasi su požiūriu „turiu savo pinigų, perku ką noriu, su niekuo man nereikia tartis“. Nesakau, kad pinigai daro mane laiminga. Finansinė laisvė daro mane laiminga.

Kita priklausomybių rūšis, apie kurią labiausiai įprasta kalbėti, – alkoholis, tabakas, kava, narkotikai, vaistai – prie kurių pripranta kūnas. Ir protas su jausmais seka iš paskos. Atsipalaidavimas, užsimiršimas, gera nuotaika kyla ne iš vidaus, o iš pagalbinių priemonių. Iš pradžių asmuo renkasi sąmoningai, tikėdamasis malonumo ir manydamas, kad panorėjęs bet kada galės mesti. Kad jis yra stipresnis nei jo priklausomybė. O. Turbūt akivaizdu iš mano kalbėjimo tono, kad esu absoliučiai laisva nuo bet kokių svaigiųjų medžiagų. Jos man kažkaip nesiderina su nepriklausomo žmogaus paveikslu.

O labiausiai šįkart knietėjo paliežuvauti apie trečią priklausomybės rūšį – nuo žmonių. Būna, pasiskaitinėju Supermamų forumo širdies atvėrimo skyrelius (kartais iš nuobodulio, bet dažniausiai – kad įsitikinčiau dar kartą, kiek yra neapsakomai kvailų moterų ant mūsų žemės). Man patinka, kai žmonės išlieka vaikais savo širdyse, bet kai ir protas lieka penkiamečių lygyje, ir tikima pasakomis, kad po vestuvių princas su išrinktąja gyveno laimingai pakol pasimirė, tai jau atleiskit… Ir tada pokšt – neapsakomai netikėtai – nes tai atrodė nieku gyvu neįmanoma – vyrai jas palieka, ir Tu neįsivaizduoji, kokia katastrofa virsta jų gyvenimas! Mylėti, svajoti, džiaugtis šalia esančiu nuostabiu žmogumi – taip, tačiau naiviai tikėtis, kad skyrybų statistika kalba apie kitokius žmones, nei Tu ir aš, – hm. Nesakau, kad reikia nuolat gyventi gresiančio išsiskyrimo nuotaikomis, tačiau argi ne tas užsimiršimas, paskendimas rutinoje, kai atrodo, kad santuokiniais įžadais susaistytas sutuoktinis yra savaime suprantamas dalykas, todėl galima visad būti surūgusia ragana (ir niekad – riestauodege deive), ir tampa pagrindine skyrybų (ar neištikimybės) priežastimi? Arba čia neseniai Bėdų turgaus anonsą mačiau: šeima susilaukė dešimties vaikų, tikėjo – užaugins, tačiau vyras pasimirė ir liko viena moteriškė su tokiu būreliu atžalų, ir jau dabar blogai, ką daryt, padėkit. Nes kai būni nuo kažko priklausomas ir to netenki, pasaulis sugriūva. Mano giliu įsitikinimu, gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis visų pirma turi būti pats sau, ir jau tuomet, tapęs pilnaverte savarankiška asmenybe gali kurti gražius santykius su artima siela (jokiais būdais ašies neperkeliant svetur). Ir vaikų aš gyvenime turėsiu tiek, kiek manysiu galinti pati viena išauginti, nes niekad negali žinoti (kur dings vyras, haha).

Perskaičiau viską, ką parašiau, ir nusprendžiau šį įrašą priskirti laimės receptų kategorijai, nes galų gale laisvė ir nepriklausomybė yra vienas iš variantų, kaip aš suvokiu laimę. Na, galėčiau dėti tarp jų lygybės ženklą. Kuo mažiau dalykų yra Tau reikalingų, tuo mažiau katastrofų juos praradus. Kuo mažiau katastrofų, tuo daugiau palaimingos ramybės. Aleliuja.

22 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams