Dalia Jazukevičiūtė „Anarchistės išpažintis”
Laikrodžiais aš netikiu ir niekada netikėjau. Jeigu jie visi kaip susitarę imtų savo rodykles varyti atgal, pasaulyje niekas nepasikeistų. Vis tiek lytų lietus, oštų medžiai ir plauktų debesys. Gal kas nebežinotų, kada jam reikia skuosti į darbą, ir juo geriau. Dirbk nedirbęs, vis tiek liksi toks, koks buvai, tik mažiau nusiplūkęs.
Witold Gombrowicz [...]
Pasikėsinimas į Ričardą Niksoną (The Assassination of Richard Nixon) – oi, kaip primena šiandieninę Lietuvą – jei gyvenimas nesiseka: išmetė iš darbo, žmona paliko, savo verslo kurti nepavyksta, kaltas kas? Aišku, kad valdžia! Visgi Sean’o Penn’o kuriamas personažas panašus į pamišėlį, o mūsų šalyje tokie laikomi kuo normaliausiais, jie netgi kreipiasi į žiniasklaidą ir pastaroji [...]
Privalau tai užrašyti, kad gūdų lapkritį arba vasarį skaityčiau ir uosčiau kaip dabar – rodos, pati pirmoji vasaros diena, nors dar tik balandis, ir mes santakoj su šuneliu. Risnojam per pievą, būreliais geltonuoja pienės, zvambia sunkios kamanės. Ant suolelių mamos sūpuoja vežimus, pradinukai šnabdžasi apie svarbiausius pasaulyje reikalus, porelės glaustosi lyg per pirmuosius pasimatymus. Šlaitu [...]
O savaitgalį buvo beprotiškai daug saulytės, vėl aš pusnuogė ir visi spinduliai ant manęs! Buvo Kaunas Jazz ir nesuskaičiuojamas kartas, kada aš jame.
Ir dar šios savaitės orų prognozė – kas gali būti labiau džiuginančio?
Mano patiesaliukas jau paruoštas, sumuštiniai tepami, šuo įspėtas (tikrai nenusiminė), ir savaitė atkišus nuogą bambą saulei – suplanuota! Ai, jau net lovos [...]
Man patinka apsimesti žvaigžde, duoti interviu ir švaistytis nuotraukomis. Šiandien, dargi su Timu pašonėje, taip elgiuosi svečiuose pas Ligitą. Žvilgtelk, jei smalsu.
Man patinka apsimesti žiniasklaida ir oriai priiminėti pašto dėžutėn krintančius pranešimus spaudai. Dažniausiai tyliai sau paskaitinėju ir tiek to vargo, bet šįkart, nenorėdama sudaryti visai nežiniasklaidiško vaizdo, pasidalinsiu, kad egzistuoja toks projektėlis, kuriame įvairių [...]
Vasario mėnesį žadėjau Scaniai, kad parašysiu kadanors visą tiesą apie tai, ką galvoju ir jaučiu skaitydama Gombrowiczių. Jau pabaigiau ryti viską, kas jo išleista lietuvių kalba, bet šio įrašo raitymą vis atidėliojau. Nes baisu ir nejauku savo netobulais žodžiais sudarkyti jausenas, supaprastinti iki banalumo tai, kas paliečia giliai ir skaudžiai, pakeičia suvokimus, išlaisvina požiūrį, patvirtina [...]
Šuorais kelia dulkes, įrėmusi smakrą į kelius rymau ant plačios pageltusios palangės. Kai langai sandariai uždaryti, ne taip sunku pamanyti, kad tas saulės nutviekstas kiemas yra vasara. Ir mano baltos vasarinės suknelės. Trumpos, iki kelių, bet būtinai tokios, kurios leidžiasi plaikstomos vėjo. Kurias vilkėdama mirkau braškių galiukus į plaktą grietinėlę, pastebiu tarp kojų pirštų įstrigusią [...]
Niekad nenorėčiau tapti žmogumi su iki galo ir neginčijamai susiformavusiu požiūriu į viską pasaulyje, nepaliekant galimybės persigalvoti ir imti apie tuos pačius dalykus manyti kitaip. Pokyčiai yra gyvenimo variklis ir bet kokia kaina stengiuosi karts nuo karto vis pakeisti, perlaužti ką nors savo galvoje, negailestingai sulaužyti stereotipus, išdaužyti schemas ir kurti naują platesnį pasaulio vaizdą. [...]
Tikrų tikriausia teisybė, jog turint daugiau laiko jo vis mažiau užtenka. Šimtai reikalų reikaliukų, neįsivaizduoju, kaip viską spėčiau, jei dar ir dirbti reikėtų, nors tikriausiai viskas kažkokiu stebuklingu būdu visgi tilptų į tas pačias dvidešimt keturias valandas.
Gi nusprogo mano hardas (brolis iškilmingai ta proga dešimt kartų dainą apie šį faktą sugrojo), teko ieškotis naujo kompiuterio [...]
