Ech, jūs mano mylimieji, kaip karšta lauke, žinotumėt. Rezervuojuosi plotelį brolių latvių žemės prie jūros visai vasarai, ir netgi brangstantys degalai manęs nesustabdys, gyvensiu ten visais šeštadieniais sekmadieniais. Tėvai kalti, nuo pirmų kūdikystės dienų mane pajūrin tampę. Dabar nebegaliu kitaip. Nenugalima trauka.
Ore sklandantis saulės kvapas, ritmingas bangavimas šūūūšššt šūūūšššt, smėlis tarpupirščiuose ir rožinės kriauklytės. Pušynai, [...]
Gyvenimas taip greitai keičia dalykus, ir taip norisi spėti kartu su juo. Nes kai peržengi tą ribą, kai nebesupranti jaunosiosios kartos užsiėmimų ar mąstysenos, pasensti. Atsimenu, kaip univere viena dėstytoja paklausė auditorijos, kuo skiriasi pokemonai nuo digimonų, ir atsakė ne daug kas (aš buvau iš mažumos, kuri žinojo), ji perspėjo, kad nesusišnekėsime su vaikais, jei [...]
Orai yra pakankamai svarbūs gerai nuotaikai ir laisvalaikio turiningumui, ir kai pagaliau sulaukus savaitgalio šeštadienio rytą pažadina ne saulytė, o lietaus barbenimas, įsijungiu kompą ir žiūriu:
Kam mirkti čia, jei pas kaimynus beveik vasara? Truputėlį gaila, kad kai mėgstamiausia latvių grupė atvaro į Kauną, aš iš čia važiuoju į Latviją, bet bus tos muzikos… Liepojoj jau [...]
Kartais man atrodo, kad priežastis, dėl kurios pradėjau rašyti tinklaraštį, jau išpildyta, ir viskas, ką galvoju apie pasaulį, išsakyta. Gyvenimas kyla spirale aukštyn ir viskas kartojasi, tik nauju lygiu. Ir tada ką čia bepridursi. Myliu brangiausiąjį, mamą, sesę, brolį, kartais noriu naujo darbo ir naujo mašiniuko, bet tik kartais, todėl kol kas pakanka senųjų. Nors [...]
Kartais, prisiekiu, jie mane stulbina. Kaip Tau toks CV (grynas print-screen’as, korekcija tik rožinėmis dėmėmis, konfidencialumo sumetimais):
Jau nekalbu apie CvOnline’ą, kurie šablonus duoda mažaraščiams kurti: sekančius? Ką jie seka? Išsiustas? Dabar populiaru ‘išsiūstas’ rašyti; žmogus, matyt, neapsisprendė dėl ų ir ū, tai parašė u be nieko, kad ramiau būtų…
O vaikinuko CV toks lakoniškas, kad galima [...]
Šiandien yra Kauno miesto diena, todėl oficialiai deklaruoju, kodėl myliu savo miestą:
1. Kaunas yra pakankamai didelis, kad jo nepažįstantys asmenys galėtų pasiklysti, bet ne taip baisiai, kad apgirtę draugai negrįžtų pėsčiom namo iš kito miesto galo. Būdavo, ir aš grįždavau.
2. Senamiesčio grindinys, parkų suoleliai, Akropolio vitrinos, žali paupiai, klegančios auditorijos, saulėti miškai. Viskas telpa viename.
3. [...]
Jau šimtu procentu įsibėgėja vasariniai savaitgaliai, kai vos spėji penktadienį grįžt iš darbo, susimest daiktus ir lėkt lėkt lėkt, grįžti sekmadienį prieš pat miegiuko metą ir net nebėra jėgų sugalvot, ką ryt rengsies. Abi savaitgalio naktis miegojus ne savo lovoj, o kur papuola, truputuką merkiasi akys ant pirmadieninių darbų, ir toks jausmas, kad esu šiek [...]
Sek paskui baltą triušį. Nes kartais užtenka užsimerkti ir negalvoti. Pasitikėti, eiti ir atrasti. Nes baltas triušis negali būti blogai.
Tai daugiau, nei knyga, daugiau, nei filmas (negaliu sulaukti, kol Burton’as parodys savąją Alisą, dar du metai, vaje…). Tai filosofija. Arba seki, arba ne. Arba nueini į Stebuklų šalį bei Veidrodžio karalystę, arba lieki su tetom. [...]
Rutina išties yra labai smukdantis dalykas. Kai kas rytą, kas dieną, kas vakarą, kas naktį darai tą patį, tuo pačiu būdu ir ta pačia eilės tvarka, darosi nuobodu ir nemalonu. Svajojame apie darbą, kuriame galėtume išreikšti daugiau ar mažiau kūrybingą savo asmenybę, priimti iššūkius, spręsti problemas, įgyvendinti naujus uždavinius. Nenorime būti robotais prie staklių, nuolat [...]
