Kaip nuo lietaus pabėgom

Orai yra pakankamai svarbūs gerai nuotaikai ir laisvalaikio turiningumui, ir kai pagaliau sulaukus savaitgalio šeštadienio rytą pažadina ne saulytė, o lietaus barbenimas, įsijungiu kompą ir žiūriu:

Kam mirkti čia, jei pas kaimynus beveik vasara? Truputėlį gaila, kad kai mėgstamiausia latvių grupė atvaro į Kauną, aš iš čia važiuoju į Latviją, bet bus tos muzikos… Liepojoj jau ne pirmą kartą, įsikuriam ant jūros kranto, ateina vėl vietinė lapė, pernai mus savo klykavimais gąsdinusi, ir taip sava viskas… Latviai turi penkių šimtų trisdešimt vieno kilometro jūros ruožą, kai tuo tarpu mes tik devyniasdešimt devynis, todėl jie taip nesaugo ir netausoja kiekvieno lopinėlio smėlio kruopų. Užmigti klausant bangų mūšos, prieš užsimerkiant pažvelgus į žvaigždes ir užuodžiant pušynus yra super vasariška.

Liepoja – miestas, kur gimsta vėjai – Aleksandro III įsakymu buvo apstatytas galingais fortais. Bangos plovė kopas, statiniai virto į jūrą… Įspūdingai gražiai sukrito. Nuotraukos rytoj.

Grįždami užsukom į Šventąją, perėjom Beždžionių tiltą. Nepatingėjom Ventės rage po žuvelę sukirst. O važiuojant namo panemuniais vis gyvūnija bandė mums kelią užtvert – tai lapė, tai stirna prieš mašiniuką išlėkdavo. Bet visi likom gyvi. Darbo savaitė prasideda. Su saulyte.