Negaliojantis

Kartais man atrodo, kad priežastis, dėl kurios pradėjau rašyti tinklaraštį, jau išpildyta, ir viskas, ką galvoju apie pasaulį, išsakyta. Gyvenimas kyla spirale aukštyn ir viskas kartojasi, tik nauju lygiu. Ir tada ką čia bepridursi. Myliu brangiausiąjį, mamą, sesę, brolį, kartais noriu naujo darbo ir naujo mašiniuko, bet tik kartais, todėl kol kas pakanka senųjų. Nors jei netyčia kur pamatysi parduodamą žavingos spalvos Micrą ar kažką panašaus su automatine pavarų dėže bei kokių viens kablis šešių varikliu, tai leisk žinot. Aišku, paimčiau ir Mini arba Roadster‘į, jei pusę kainos už mane sumokėtum. Apie ką mes čia?

Nusipirkau vakar violetinius bačiukus, medžiaginius labai plonu padu, aišku, šiandien juos apsiaviau, tai jaučiuosi kaip su šlepetėm. Ir labai gerai. Dar pižamą mielai apsivilkčiau. Turiu vasarinę suknytę tokią mielą, kaip naktinukai atrodo. Nes tokiom dienom kaip ši man labai reikia jaukumo, šilumos ir meilės, ir kad mane apkabintų, švelniai perbrauktų pirštais per plaukus ir pasakytų ką nors gero. Dar taip pat šviežiai spaustų morkų-obuolių-burokų sulčių. Ir dar truputėlį miegiuko. Nes ta Eurovizija, kuri visus piktina, bet vis tiek visi žiūri, prasideda kokiom dviem valandom per vėlai.

Ir kad nereikėtų dirbt dar norėčiau. Kolegė atostogaut nuo šiandien pradėjo, aš pavaduotoja, jos darbus padariau, prie savų tingiu pereit. Nebent pranešt darbuotojams, kad toks vienas Druskininkų viešbutis, kuriame mano draugytė dirba, mums nuolaidas duos. Kalbėti apie poilsį truputėlį prilygsta poilsiui.

Ir iš viso, šiandien yra penktadienis, ir aš nesu įsipareigojusi čia rašyti kažką rimto, argumentuoto ar įdomaus. Laisvumas plaukia iš širdies.