Virginia Woolf: Ponia Delovėj
Ją apgaubė tyla, ji jautėsi rami, patenkinta, o adata švelniai kabino šilką, rinko draugėn šilkines klostes ir iš lengvo tvirtino jas prie diržo. Taip bangos vasaros dieną suplūsta, iškilusios netenka pusiausvyros ir dūžta, suplūsta ir dūžta, ir rodos, visas pasaulis sako: „Štai ir viskas“, – vis garsiau ir garsiau, kol net širdis kūne, išsitiesusiame saulės nutviekstame paplūdimyje, taria: „Štai ir viskas“. „Nebijoki“, – sako širdis. „Nebijoki“, – sako širdis, atiduodama savo naštą kuriai nors bangai, o toji atsidūsta dėl viso pasaulio nelaimių, paskui atsigauna, iškyla ir vėl sudūžta. O vienišas kūnas klausosi praskrendančios bitės, dūžtančios bangos, lojančio šuns, be paliovos tolumoje lojančio šuns.
Norėjau susipažinti su šia rašytoja, o ekspertų teigimu Ponia Delovėj – ne tik geriausias jos kūrinys, bet ir apskritai vienas reikšmingiausių praėjusio amžiaus psichologinių romanų, lyginamas su Proust’o ir Joyce’o kūryba. Tokio tipo knygos man labai patinka – kai nėra vientiso siužeto su įžanga, dėstymu ir kulminacija bei atoslūginiu finalu, nes juk gyvenime taip nebūna – visuomet vieni įvykiai yra kitų tąsa, niekas nėra apibrėžta ar įrėminta, viskas plaukia, vinguriuoja, tęsiasi ir nesibaigia, maža to – tuos pačius dalykus kiekvienas matome savaip, per savo patirties prizmę, ir būtent ji yra svarbiausia. Atrodo, Virginia Woolf irgi buvo panašios nuomonės.
Tegu jis ir ateistas, tačiau būna valandėlių, kai jį netikėtai apima ypatingas dvasios pakilimas. Nieko nėra, samprotauja jis – yra tik mūsų dvasios būsena, nusiraminimo ir palengvėjimo troškimas bei noras atsiriboti nuo šitų varganų pigmėjų, nuo šitų menkų, bjaurių, bailių vyrų ir moterų. Bet jeigu aš gebu įsivaizduoti ją, vadinas, tam tikra prasme ji egzistuoja, galvoja jis, eidamas taku į priekį, žiūri į dangų ir į medžių šakas, greitai suteikia visam tam moteriškas formas ir nustebęs žiūri, kaip tos jo moterys surimtėja ir kaip didingai, vėjelio judinamos, virpant tamsiems lapams, dalija geraširdiškumą, supratimą, atleidimą, o paskui, švystelėjusios viršun, nepaisydamos vienuoliškos savo išvaizdos, pasileidžia šėlti.
Visa knyga – tai vienos dienos keleto veikėjų sąmonės srautas, nejučia pereinantis nuo vieno asmens iki kito jiems susitikus, tarsi jų protus filmuotų slapta kamera, kuri, sutikusi tuo metu įdomesnį subjektą, nukreiptų savo objektyvą į jo mintis, o po kurio laiko vėl grįžtų. Autorė turi nuostabų talentą valdyti žodį, piešti nuotaikas, kurti įtikinamus charakterius, perteikti nebūtinai logiškai susietą ir kartais chaotišką minčių tėkmę, sudaryti tikrą įspūdį, lyg įsiskverbtum į svetimą protą. Patiko.
Ir vis dėlto reikia, kad viena diena keistų kitą: trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis; kad žmogus pabustų iš ryto, pamatytų dangų, vaikščiotų po parką, susitiktų Hju Vaitbredą, paskui staiga įeina Piteris, o dar vėliau tos rožės – ir to jau gana. Mirtis atrodo tokia neįtikima po viso šito! – kad visa tai baigtųsi ir niekas visame pasaulyje nesužinotų, kaip ji visa tai mylėjo, kaip kiekvieną akimirką…
237 įtikinantys nesiliaujančio vidinio monologo puslapiai.
3 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Priminei, kad vis planuoju paskaityti antrąkart, nes pirmąsyk skaičiau dar mokykloj ir man vis kirba mintis, kad tuomet negalėjau iki galo jos suvokti, nors įspūdį jau tada paliko labai gerą. Reiks užsukt į biblioteką paieškoti.
Paskaitose teko analizuoti V. Woolf ”To the Lighthouse”. Pakankamai sudėtinga kūryba, atrodo, ji viena pirmųjų sėkmingai pavartojo sąmonės srauto techniką literatūroje. Kam patiko, siūlyčiau pažiūrėti filmą ”The Hours”, kuriame ši knyga užima svarbią vietą.
Man būtent su „The Hours” irgi asocijuojasi ir pati V.Wolf ir ši jos knyga. Reikės paskaityt. Juolab, kad, berods, net turiu.