Ugnė Barauskaitė: Dešimt

Ugnė Barauskaitė DešimtŠiaip gyvenam mes visai smagiai. Vakarais einame kur nors pasėdėti sykiu (ir alui, cigaretėms bei picoms išleidžiame gausybę pinigų), bet kartais Teofilis apsimeta, kad labai nori Pasiganyti Pats, tada aš apsimetu, kad suraukiu antakius – paskui jis įrodo, kodėl tai neapsakomai būtina, ir iškovojęs pergalę išeina. Žinot, mano praktika byloja, jog vyrai dažniausiai tik apsimeta, kad veikia ką netinkama, už ką jiems derėtų vožt kočėlu per galvą – todėl aš ramia širdim leisčiau savo vyriškiui ganytis ir be mūšio, bet jis sako, tada nebūna jokio džiaugsmo. Dar jis sako, kad tik tuomet, kai tenka derintis prie mano kaprizų ir pageidavimų, jis jaučiasi esąs Atsakingas ir Įsipareigojęs. Jėzau, kad tik tiek tetrūktų žmogui iki laimės!..

Na štai, pagaliau pagaliau mano rankose atsidūrė knyga, kurią suskaičiau su tokiu malonumu, kad net apsilaižyti norėjosi! Ir nereikėjo man vargti vartant visokius tinklaraščius su rekomenduojamomis knygomis ar knistis privalomų per gyvenimą perskaityti kūrinių sąrašuose – mama netikėtai užmatė šį skaitinį knygyne ir įmetė jį į mano kalėdinių dovanų maišelį. Iš pradžių į dovaną žiūrėjau skeptiškai – niekur negirdėta autorė, ir dar lietuvė, kaži, ar verta net pradėti šią knygą skaityti. Tačiau kai jau pradėjau, tai nesugebėjau atsitraukti, ir taip džiaugiuosi, kad Naujieji metai prasidėjo tokiu sėkmingu skaitiniu! Tikra sėkmė po pernykščių metų nesusipratimų…

Tuo labiau, kad tai, kas nutiko – nutiko be jokios priežasties. Lygiai taip pat galėjo ir nenutikti, todėl nėra ko sukti galvos. Amžiaus trūkumas: į šlykščius dalykus nebereaguoji, užtat geri išmuša iš vėžių. Amžiaus privalumas: jau žinai, kad viskas praeina. Nes taip jau yra: pagaliau supratau, kad tai įvyko ir tiek. Galėjo ir neįvykti. Kitaip tariant: na ir kas?

Labiausiai sužavėjo pagrindinės veikėjos požiūris į gyvenimą, į santykius, į save bei tai, kad jis toks panašus į manąjį. Net ir pati veikėja tokia ypač į mane nešanti – dvidešimt devynerių metų vegetarė, kadaise lazeriu pasikoregavusi akis… Žinoma, yra ir neatitikimų – aš nebuvau porą kartų ištekėjusi ir tiek pat išsiskyrusi, neturiu vaikų, nemėgstu brendžio taurelės kilnoti, tačiau juk esmė visiškai ne tame – esmė požiūryje! Ak, kiek kartų skaitydama aš negalėjau liautis pritariamai linkčioti galva autorės išdėstytoms eilutėms, kiek kartų balsu kvatojausi iš stulbinamai aiškiai išsakytų minčių, kurios man tokios artimos, tačiau niekada nebuvo garsiai suformuluotos…

Jis toks. Mes tokie. Ir gyvenimas – toks. Filmuose vyras limuzinu veža tūkstantį rožių, o moteris laukia po šilkine suknele nemūvėdama kelnaičių, ir tai simbolizuoja aistringą meilę – tačiau gyvenime vyras po darbo kepa moteriai kotlečiukus, o moteris išskalbia jo sunešiotas kojines. Ne todėl, kad tai jų pareigos. Todėl, kad nėščia vegetarė prisiverčia praryti tik kotlečiuką, o jai, taip graudžiai išblyškusiai, verkiant reikia įsiūlyti mėsos! Ir todėl, kad jis taip vėlai ir toks pavargęs grįžta iš darbo, o ji, tiesą sakant, atostogaudama volioja durnių. Ir drovus nerimas: ar skanu? ar laiku bus sausos? – tai kur kas didesnė meilė nei ilgas kaip dešrelė limuzinas.

Ieškodama daugiau informacijos apie Ugnę Barauskaitę, kadangi norėsiu, be abejo, ir kitus jos kūrinius perskaityti, radau formuluočių, kad neva šis kūrinys Dešimt galėtų būti priskiriamas buitinio realizmo popso žanrui, tačiau va čia moteris parašė, užtat tas realizmas nėra toks atgrasus kaip prasigėrusių valkatų sapaliojimai ir panašiai. Ką gi, popsas – tai popsas, bet ką aš galiu padaryti, kad jis toks man artimas? Beje, šiukštu nedrįsčiau niekam rekomenduoti šios knygos sakydama Paskaityk, patiks – nes jei ta pagrindinė veikėja tokia panaši į mane, greičiausiai ji nebus panaši į Tave, todėl Tau tikriausiai nieko artimo ar itin žavingo čia ir nebus. O gaila, žinok. Visiems smagu skaityti knygas beveik apie save.

Žinoma, pasitaiko vyrų, kurie viską moka ir viską daro. Tik daro dažniausiai kažkaip vaikiškai. Išsiskalbia žmogus marškinėlius, išgręžia ir užmeta ant virvės. Na, kas taip daro, dėl Dievo? – juk reikia gražiai ištampyti kampus, kad įgautų normalią formą, kad išdžiūtų gražiai… Viskas paprasta: įmušei kiaušinį keptuvėn – lukštus ne ant palangės, o į šiukšliadėžę; užtiško riebalas – nelauk, kol prikeps, nuvalyk iškart; išlipai iš vonios – grindis iššluostyk, rankšluosčius padžiauk; pakakojai – paimk šepetį ir klozetą pabraukyk. Buitis – didžiulis monstras, kuris susideda iš darbų ir jų padarinių likvidavimo. Su darbais vyrai šiaip ne taip išmoksta susitvarkyti, bet padarinius palieka moterims. Štai kodėl jie ir neapsieina be namų tvarkytojų.

227 stulbinančiai artimi ir žavingi puslapiai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

west
2012 01 04 | 16:23

duosi paskaityt?

PinkCity
2012 01 04 | 16:25

Duot tai duosiu, bet dėl patikimo jokių garantijų nesuteiksiu!

Salomėja
2012 01 04 | 16:30

HM, skaičiau kitą jos knygą – patiko. Bet niekada net nekilo mintis skaityti ir šitą 🙂

Ramune
2012 01 04 | 17:56

oi.sita knyga tai geris, nors skaiciau senai ir i personaze visai nepanasi esu:) geris ir m1 plius laidos, kurias barauskaite veda,siulau paklausyti;)

PinkCity
2012 01 04 | 18:05

Salomėja, nėščios moters pilvas viršelyje atbaidė?
Ramune, ačiū už patarimą. Kažkaip radijo klausausi tik automobilyje, ir Opus3 visuomet ten įjungtas, bet jei kada užtaikyčiau, būtų labai smagu išgirsti mane taip sužavėjusios autorės balsą.

Ashtroka
2012 01 04 | 19:58

Topinė knyga 🙂 atsimenu, kad pirmą kartą skaičiau pasiskolintą iš bibliotekos. Perskaičiau ir nupėdinau nusipirkti sau, kad turėčiau namie 🙂
Iš to, kaip pacitavai, net nesuprasi, kad ten ir apie nėštumą rašo 🙂

viktorija
2012 01 04 | 20:11

pritariu visiems – tikrai nereali knyga. atsimenu, kur jie šampą graužė, nes sustingo, tai net padėjau knygą į šalį ir juokiaus balsu:))) dar skaičiau ‘o rytoj vėl reikės gyventi’ (ar kažkaip panašiai), tai irgi gerulė.

Laura
2012 01 04 | 20:25

As skaiciau abi jos knygas. Gaila, kad nera daugiau. O gal yra? Pradejau nuo Rytoj vel reikes gyventi. Taip patiko, kad perskaiciau ir kita. Bet skaiciau jau pries kokius penkis metus. Buitis su vyru tuo metu dar neslege. Darbar reiketu vel paskaityti, manau bus daugiau panasumu. Labai saunus rasymo stilius. 🙂

Salomėja
2012 01 05 | 14:07

PinkCity,
ne nėščiosios pilvas, tuo metu buvau skaičiusi, kažkur ištraukusi, visi taip kalbėjo, kad tai nėščiosios dienoraštis. Tai lyg ir nelabai domina 🙂

PinkCity
2012 01 05 | 14:30

Na taip, autorė rašė knygą būdama nėščia, bet juk ir nebūdami alkoholikai mielai skaitome priklausomų žmonių kūrinius arba vartome vėžiu sergančių rašytojų dienoraščius, būdami sveiki (labai gražiai čia nėštumą palyginau), o besilaukianti moteris nėra įklimpusi tik į savo pilvo reikalus, aplink ją ir toliau verda gyvenimas 🙂 Kaip Ashtroka pastebėjo, iš mano išrinktų citatų nesuprasi, kad rašoma IR apie nėštumą. Bet taip, rašoma ir apie jį.

Salomėja
2012 01 05 | 18:06

Aham, vadinasi pas mane buvo atmetimo reakcija vien dėl to, kad neįsigilinau į knygos pobūdį 🙂

Giedrė
2012 01 06 | 9:24

Apie šią knygą seniai girdėjau neblogų atsiliepimų ir vis gundžiausi ją perskaityti, bet kažkaip ji taip irneatsidurdavo mano pirkinių krepšelyje – jos vietą iki šiol vis užimdavo kokia kita. Tačiau iki šiol atsidusdavau, pažvelgdavusi į “Dešimt” su mintimi “Kada nors…”
Dabar, kai perskaičiau šią recenziją, vėl prisiminiau, tad pabaigusi K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum” galbūt pagaliau imsiu U.Barauskaitės. Juolab, kad ir citatos įmestos kabinančios, ypač apie buitį… Dieve, kaip tai pažįstama!
Šiaip tikiu, kad kiekvienai knygai ateina savas laikas ir ji į skaitytojo rankas pakliūna būtent tada, kada nereikia (nors, pasitaiko išimčių). 🙂
U.Barauskaitė dirba radijo stotyje “M-1+” ir man kol kas labiau pažįstama kaip laidų vedėja, kuri dar ir rašo knygas. 🙂

Palikti atsakymą