Violeta Palčinskaitė: Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą

O per naktį nuo balkono
Dingo aitvaras pernykštis.
Išsirito iš kokono
Mėlynsparnė peteliškė.
Rodos, nieko neįvyko,
Tik liūtis nuplovė sieną.
Tik atvertus žalią knygą,
Saulė žaidė visą dieną.
Tik į vakarą aikštingai
Ėmė suktis pienių pūkas,
Tik aukštoj žolėj pradingo
Mūsų margas sviedinukas,
Tik lašėjo tyliai laikas,
Ir nelaukė, ir nelaukė,
Tik išėjo mažas vaikas
Ir sugrįžo. Jau – suaugęs.

Po Baricco bet kokią knygą sunku skaityti, tiksliau ne sunku, bet neverta dėti didelių lūkesčių, tad pasiėmiau lietuvių autorės autobiografiją, nes na vis tiek kažką reikia skaityti. Nuo mažens mėgau poeziją ir vaikystėje ne vieną Palčinskaitės eilių knygą esu perskaičiusi, ne vieną eilėraštį esu ir mintinai mokėjusi, tad smagu buvo nusikelti į nostalgiją keliančią savo gyvenimo pradžią bei daugiau sužinoti apie poetę, šįkart jau žvelgiant suaugusios akimis.

Knyga parašyta lengvu, draugišku stiliumi, nemažai poetinių intarpų. Asmenybės savybėmis su poete artimo ryšio nepajutau, tad sunku buvo susitapatinti. Na, tiesiog praplėčiau akiratį autorės biografijos detalėmis, prisiminiau vaikystės eilėraščius, buvo smagu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Hits: 45