Alessandro Baricco: Jaunoji nuotaka

Matote, čia linkstama manyti, kad nelaimingumas – tai laiko gaišimas, vadinasi, tokia prabangos forma, kurios dar ilgus metus niekas negalės sau leisti. Galbūt kada nors. Bet kol kas jokiomis gyvenimo aplinkybėmis, kad ir kokios slogios jos būtų, negalima iš sielų pavogti nieko daugiau, kaip tik trumpalaikį sutrikimą. Nelaimingumas vagia laiką iš džiaugsmo, o džiaugsmas kuria klestėjimą. Jei akimirką susimąstysite, pasirodys labai paprasta.

O, kaip buvau pasiilgusi kažkokio tokio nuostabaus, kaip Baricco kūryba – ji, kaip ir dauguma šedevrų, visuomet yra trumpos trukmės, tad sąmoningai leisdavau sau kas vakarą mėgautis šia knyga tik po truputį, skiriant pakankamai laiko skonėjimuisi ir mėgavimuisi, uždraudžiant bet kuriam sakiniui prabėgti pro akis nesutelkiant į jį viso dėmesio. Bet vis tiek labai greitai baigėsi… Gal reikės po antrą kartą pradėti Baricco romanus skaityti.

Šitaip paaiškino man, kad tai lyg koks švelnus užkratas, ir įrodė, kad kiekvienu judesiu, kiekvienu žodžiu tėvai ir motinos daro ne ką kita, kaip tik perduoda baimę. Net tada, kai iš pažiūros moko tvirtybės ir teisingų sprendimų, tiksliau, ypač tada, kai moko tvirtybės ir teisingų sprendimų, jie iš tiesų perduoda baimę, nes visa tai, ką tvirto ir išsprendžiamo jie pažįsta, yra ne kas kita, kaip jų atrastos priemonės nuo baimės, dažnai nuo konkrečios, apibrėžtos baimės. Vadinasi, tada, kai tėvams atrodo, kad vaikus moko laimės, iš tikrųjų jie užkrečia juos baime. Taip jie elgiasi kiekvieną minutę, stulbinamai daug dienų iš eilės be jokios atvangos, visiškai nebaudžiamai, kraupiai veiksmingai, ir nėra jokio būdo šį ratą nutraukti.

Šis rašytojo romanas nuo kitų jo kūrinių labiausiai išsiskiria nenumaldomu erotiškumu, atvirai besiliejančiu iš netikėčiausių situacijų, tokiu švelniu, subtiliu, bet neišvengiamu. Na ir, žinoma, tie asmeniniai autoriaus intarpai apie save, apie rašytojo dalią, apie tai, ką jo leidėjas sakys perskaitęs šiuos žodžius ir panašiai. Mane šis Baricco bruožas nepaprastai žavi.

Troško man pasakyti, kad likimo audeklas, kurį ilgus metus audžia mūsų šeimų staklės, yra audžiamas pirmykščiu gyvulišku siūlu. Ir kad galime vargti, kiek tik norime, ieškodami rafinuočiausių ar dirbtiniausių paaiškinimų, tačiau mūsų visų kilmė ugnimi išdeginta kūnuose – ar tai būtų širdies kliauda, ar nepadoriai geidulingas grožis, ar brutalus aistros poreikis. Taigi gyvename bergždžiai vildamiesi, kad galime sutvarkyti tai, ką sujaukė žeminantis, o gal stulbinantis kūno poelgis. Su paskutiniu stulbinančiu, o gal žeminančiu kūno poelgiu mirštame. Visa kita – tuščias šokis, įsirėžiantis į atmintį tik nuostabių šokėjų dėka.

Netikėtumai pereinant nuo pasakojimo trečiuoju asmeniu iki kalbėjimo pirmuoju, toje pačioje pastraipoje, nedavus jokio sutartinio ženklo ir neperspėjus, iš pradžių kiek išmuša iš vėžių, bet vėlgi tuo ir nuostabu skaityti Baricco, kad su juo niekada, absoliučiai niekada nebūna nuobodu. Vėliau prie to asmenų kaitaliojimo lyg pripranti, tad tik akimirką būni žavingai nustebintas. Stebuklingo grožio knyga.

Mes turime neįtikėtiną galią suteikti prasmę daiktams, vietoms – viskam, o vis dėlto neįstengiame nieko įtvirtinti, viskas vėl tampa neutralu – pasiskolinti daiktai, praeinančios idėjos, trapūs it krištolas jausmai. Net kūnai, kūnų geismas – jis nenuspėjamas. Galime iš visų jėgų pyškinti į bet kurią pasaulio dalelę, bet po valandos ji vėl bus iš naujo gimusi. Gali perprasti kokį dalyką, kuo smulkiausiai išmanyti, o jis ima ir apsiverčia, nieko apie tave nebežino, turi savo paslaptingą gyvenimą ir nežiūri, kiek jau dėl jo padarei. Tie, kurie mus myli, mus išduoda, o mes išduodame tuos, kuriuos mylime.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Hits: 6