Vasario vidurio dilema

Iš esmės aš nesu kategoriškas žmogus. Ir nemėgstu, kai kiti būna kategoriški. Nes jei paskui jie įsitikina, kad buvo neteisūs, jaučiasi blogai. O man nesmagu, kai žmonės šalia jaučiasi blogai.

Apie ką čia aš? Nagi apie tas artėjančias šventes, dėl kurių visiems taip širdį skauda. Kodėl jaunimas švenčia vasario keturioliktą ir nešvenčia šešioliktos? Protestuokim ir verskim kitus elgtis taip, kaip mums atrodo teisinga!

Ai.

Apskritai man kiekviena šventė atrodo skirta tam, kad žmonės susimąstytų apie tai, apie ką kasdien nesusimąsto. Per gimtadienį – apie tai, kaip bėga metai, per vardadienį – apie tai, kokią misiją gyvenime Tau tėveliai užkodavo. Kai visi žmonės skatinami vieną dieną per metus pagalvoti apie tą patį dalyką, sukuriama savotiška sinergija – visi galvoja, kalba, veikia panašius dalykus. Ko nesmagu?

Per vasario šešioliktą neisiu į jokius mitingus ar minėjimus. Tačiau susimąstysiu (jau dabar tai darau) apie tai, kiek man reiškia laisvė valstybės, su kurios tauta identifikuojuosi. Nes man reiškia. Nezyziu dėl valdžios vykdomos politikos, nors ir tai mane liečia. Stengiuosi gyventi kiek įmanoma geriau tomis sąlygomis, kurios yra. Galiu kalbėt ir rašyt gimtąja kalba, laisvai domėtis tautos istorija. Man tikrai dėl to smagu.

Dėl to net rožinę nuotrauką trumpam į trispalvę pakeičiau. Juokingai?