Vaiva Rykštaitė: Mėlynas namas Havajuose

Iš būties užribio mano siela nusprendė apsireikšti pačiu tiesmukiausiu namo pavidalu, kuriame kuisdamasi jaučiuosi laiminga ir sakau sau – jei prasidėtų Armagedonas, jei Šiaurės Korėja iš tiesų bombarduotų, jei lytų rūgštusis lietus – aš noriu būti čia (tik prieš tai reikėtų uždengti stoglangius – stiklai pažirtų nuo bombų). Pabudusi naktį ir savo antklodės kokone klausydamasi lietaus nenoriu būti niekur kitur. Čia yra happy place, kurią įsivaizduoju, kai seselė ima man kraują iš venos arba lėktuvas patiria stiprią turbulenciją.

Šis romanas man priminė A. Cicėnaitės “Anglų kalbos žodyną”. Tuo, kad reflektuojama kasdienė būtis, pasineriant į apmąstymus ir prisiminimus, o vientiso siužeto, įtraukios istorijos su įžanga, dėstymu ir pabaiga paprasčiausiai nėra. Bet jei Cicėnaitės knyga savotiškai erzino tuo, kad nieko nevyksta, Rykštaitės – patiko. Tikriausiai dėl to, kad “Mėlyname name” mačiau save, o Cicėnaitės automobilyje – ne.

Knygoje aprašoma namų šeimininkės, balansuojančios tarp tvarkymosi, vaikų priežiūros ir prisiminimų apie laisvę praeityje, buitis. Žinoma (o gal ne?), tas tvarkymasis šaržuojamas jį hiperbolizuojant, tvarkymasis užgožia visas kitas veiklas, metaforiškai tvarka namuose lyginama su tvarka galvoje. Bet man tikrai suprantamas tas noras, net ne noras – poreikis – tvarkytis. Ir kai pagrindinė veikėja klausia, kas slepiasi po būtinybe susitvarkyti prieš išvykstant iš namų, ir niekaip neranda atsakymo – man norisi jai sušukti: juk tiesiog yra malonu sugrįžti į tvarkingus namus! Ir tvarkinguose namuose gera būti. Paprasta.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 13

Pasidalinkite savo mintimis